REGINOS ŠULSKYTĖS FOTOGRAFIJŲ PARODA „DVIDEŠIMT SEPTYNI SUGRĮŽIMAI“

Rugsėjo 29 d. – spalio 21 d. Šiaulių dailės galerijoje veikia Reginos Šulskytės fotografijų paroda „Dvidešimt septyni sugrįžimai“.

Parodos atidarymas – rugsėjo 29 d., penktadienį, 17 val. Šiaulių dailės galerijoje. Atidarymo metu parodos lankymas nemokamas.

Naujausią fotografijų seriją autorė skiria mamos atminimui. Skaičius 27 siejamas su tam tikrais R. Šulskytės mamos gyvenimo etapais: 27 – jos gimimo diena, mamai buvo 27 metai, kai gimė fotomenininkė. 27 žymi ir serijos kūrinių skaičių. Pasak parodos autorės, kiekvienoje jos fotografijoje sugrįžtama į praeitį, pratęsti nebepratęsiamą, kažką iš praeities, nors ir nežinia kaip. Šis procesas tampa savotišku išsigelbėjimu, meditacija, atsiradusių įtrūkių tikrovėje kompensacija. Tai – dialogas su savimi, išpažintis tekančiam laikui – pasitraukimas į naujų apmąstymų ir išgyvenimų teritoriją.
Fotografijų seriją autorė kūrė beveik penkis metus. Pirmiausia ją pasirinko pristatyti gimtuosiuose Šiauliuose. Paroda čia vyks iki spalio 21 d. Lapkritį ji bus eksponuojama Vilniuje, Prospekto galerijoje. Kitais metais šią parodą planuojama surengti ir kituose šalies miestuose.

Regina Šulskytė – Lietuvos fotomenininkų sąjungos narė; dirbo Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės technikume, Šiaulių fotografijos muziejuje, dėstė fotografiją Šiaulių universiteto Menų katedroje.

Dalyvauja bendrose parodose, rengia personalines parodas Lietuvoje ir užsienyje, sudarinėja fotografijos leidinius, kuruoja parodas. Fotomenininkė pelnė tarptautinius apdovanojimus. 2005 m. ir 2009 m. – Šiaulių miesto kultūros ir meno premijų laureatė. Svarbiausi jos fotografijų ciklai: „Interpretacijos“ (1996–2003), „Mano drabužiai“ (1977–2004), „Miegamajame“ (1977–2004), „Susitikimai“ (2005), „Seserys“ (2006–2007), „Austria’07“ (2007), „Mano laikas“ (2011–2013), „Dvidešimt septyni sugrįžimai“ (2018–2023).

„Reginos Šulskytės fotografijoje visą laiką vyko balansavimas tarp asmeninių ir bendrų patirčių, išryškinančių esminius žmogaus egzistavimo momentus. Fotomenininkė savo kūryboje stebėtinai nuosekli. Jos fotografijų ciklai tarsi vieno filmo dalys – keliaujant iš vienos istorijos į kitą keičiasi laikas, kontekstai, detalės, atsiranda ir pranyksta tam tikros emocijos. Tačiau pagrindiniai herojai beveik visuomet išlieka tie patys. Antra vertus, kiekviename savo fotografijų cikle ji užaštrina vis kitą gyvenimo kampą, atidengia dar neaptartą jo sluoksnį. Stebint R. Šulskytės kūrybą susidaro įspūdis, kad autorė jau seniai išlygino svarstykles tarp būties ir nebūties, nei vienai iš jų nesuteikdama galimybės nusverti. Menininkės fotografijoje gyvenimas ir mirtis juntamas greta, tačiau didžiulės įtampos čia nestebima. Nėra ir dramos. Tai veikiau panašu į pilnatvę žadantį pasakojimą su tikroviška pabaiga, tad visiškai nestebina, kad tame pačiame kadre pradžia siejama su pabaiga, atėjimas su išėjimu, o egzistavimas jau iš anksto perspėja apie išnykimą. Visa tai iki šiol buvo ištransliuojama gana atsargiai, subtiliomis užuominomis, paliekant pakankamai erdvės paklaidoms ir individualiam istorijos adaptavimui.

Dabar jau anksčiau vyravęs delsimas tampa atviru išsipasakojimu. Ko gero, taip atrodo savęs suvokimas. Autorė turi aiškią žinutę. Viskas – praeitis ir dabartis, nerimas dėl retėjančio artimųjų rato, kai prarandami brangiausi žmonės – taip pat yra savęs formavimas, gal net esminiai jo momentai.
Žmogus, kaip ir jo gyvenimas – iš daugybės sluoksnių, gulančių metai po metų ant jo bręstančio kūno. Autorė atkreipia dėmesį į laiką, kai vietoj veržimosi į priekį vis dažniau gręžiojamasi atgal. O ateities planavimas mielai iškeičiamas į praeities apmąstymus. Ji kalba apie savo brandą ne tik kaip moters, žmogaus, bet ir kaip kūrėjos.

Naujausias R. Šulskytės ciklas „Dvidešimt septyni sugrįžimai“ (2018–2023) – natūrali jos kūrybos tąsa. Akivaizdu, kad dabar jai nereikia stimuliuoti nei jausmų, nei minčių, nes papildomos pastangos atrodytų pernelyg demonstratyviai. Užtenka remtis tikrais išgyvenimais, patirtimi ir netrukdyti jiems sugulti į fotografijų plokštumas. Galbūt todėl nekyla abejonių, kad viskas jos fotografijoje turi būti taip, o ne kitaip. Niekas čia negali nei keistis, nei koreguotis. Ar ne taip atrodo suvokimas, kad ne laikas yra mūsų rankose, bet mes jo galioje?

Vis tik neteisinga būtų teigti, kad R. Šulskytei nebeliko neatsakytų klausimų. Tai turbūt reikštų kūrybos pabaigą. Jos fotografijoje ir dabar stebimas siekis į(si)vardyti savojo identiteto susiformavimo priežastis, suvokti save kintančiuose patyrimuose ir kontekstuose. Stebina tai, kad juo daugiau kalbama apie žmogaus išėjimą, juo labiau ryškėja būties esmė. Galbūt tik nebūties paslaptis geba kurti tokius kontrastus ir piešti, rodos, nenuginčijamus paveikslus.“

Teksto autorė – menotyrininkė Danguolė Ruškienė.