Nuo gimimo Šiauliuose gyvenamąją vietą deklaravęs ir 13 metų Lietuvos laisvosios rinkos institutui (LLRI) vadovavęs Žilvinas Šilėnas iš mūsų miesto automatiškai buvo išregistruotas 2019 metais. Ne, jis netapo kitos šalies piliečiu, – laimėjęs konkursą, su žmona Rosita išvyko gyventi į JAV, kur ėmė vadovauti organizacijai „Foundation for Economic Education“ (FEE). Ekonomikos ekspertas neatmeta galimybės grįžti į Šiaulius, bet tam tik turi vieną sąlygą – reikia įdomios veiklos.
44-erių Žilvinas Šilėnas Šiauliuose gimė, užaugo, o pirmą kartą išvyko 1999-aisiais – mokytis mokykloje Didžiojoje Britanijoje. Nuo 2001 iki 2005 metų jis studijavo JAV, o grįžęs su bendraminčiais Šiaulių Didždvario gimnazijoje sukūrė Tarptautinio bakalaureato programą.
Dirbti Lietuvos laisvosios rinkos institute Ž. Šilėnas pradėjo 2006 m., iš ten išvyko vadovauti organizacijai Džordžijoje. Prieš dvejus metus, 2024-aisiais, sutuoktiniai persikėlė į Niujorko valstiją, Olbanį (angl. Albany). Šiaulietis vadovauja organizacijai, labai panašiai į LLRI – analizuoja ir kritikuoja Niujorko ekonominę politiką, ginčijasi žiniasklaidoje ir t. t. „Lietuvoje reikėjo ginčytis, kodėl valdiškos parduotuvės yra kvailystė, dabar tą patį reikia daryti Niujorke“, – šypsosi jis.
– Gal išsivežėte ir kažkokių širdžiai mielų daiktų, kurie visada keliauja kartu?
Su Rosita visur keliaujame, o ji irgi iš Šiaulių.
– Kartais grįžtate. Kodėl?
Rosita grįžta dažnai, aš nebuvau jau nuo 2020-ųjų. Labai daug veiklos, o dar buvo COVID ir dėl to uždarytos sienos.
– Koks jūsų šilčiausias prisiminimas, susijęs su Šiauliais?
Turbūt vaikystė, kiemas, mokykla, bulvaras, Talkšos ežeras ir ta betoninė žaidimų aikštelė su išlindusia armatūra Ežero ir Trakų gatvių kampe.
– Kaip leidžiate laisvalaikius Amerikoje?
Dabar itin tyrinėjame Niujorko miestą ir valstiją. Čia labai daug gamtos, kalnų ir upių. Daug miestų, kurie klestėjo prieš šimtą metų, o dabar tėra šešėliai ar iškamšos to, kas buvo anksčiau. Išeina toks savotiškas urbanistinis skrodimas. Taip pat daug keliaujame po kitas valstijas, pas draugus ar darbo reikalais. Visai šalia ir Monrealis (Kanada), tad kai užsinorime pabūti europietiškame mieste su kilometrais ir laipsniais Celsijaus - keliaujame ten.
– Ar į Šiaulius vis dar norisi sugrįžti?
Taip. Čia kaip namai, kuriuose labai seniai nesilankiau. Būtų smagu, reikia tik prisiruošti.
– Kokios aplinkybės jus paskatintų grįžti gyventi į Šiaulius?
Reikia įdomios veiklos. Visos mano kelionės vyko dėl to, kad vykau veikti kažką įdomaus ar prasmingo. Nei į Vilnių, nei į Atlantą, nei į Niujorką nevykau šiaip sau, ar be plano, ką ten veiksiu. Tad, jei bus ką veikti, galiu keltis kad ir į Ginkūnus.
– Kokių turite patarimų Šiauliams, kad čia būtų gera gyventi?
Protinga miesto vizija yra kažkur tarp saviplakos ir saviapgaulės, – kažkur tarp „Šiauliai – provincija“ ir „Šiauliai – pasaulinis kosmoso centras“. Nepadarysi iš Šiaulių Niujorko, – ir nereikia. Provincija neigiama prasme prasideda nuo požiūrio į save ir savo kompleksus. Nereikia perdėm susireikšminti ar jaudintis, kad pasaulis nežino Šiaulių. Pasaulyje daug Šiaulių dydžio miestų, apie kuriuos net nesame girdėję.
Daug miestų pasaulyje yra praradę nepalyginamai daugiau gyventojų nei Šiauliai, nieko unikalaus tame nėra. Vien Niujorke pilna miestų, kurie kažkada buvo vieni didžiausių ir turtingiausių JAV, o dabar yra tušti. „Kodak“ Ročesteryje kažkada darbavosi 60 tūkst. žmonių, dabar jų – vos tūkstantis.
Iš strategijos pusės, reikia apsispręsti, koks miestas Šiauliai nori būti – aktyviai besikeičiantis ir augantis, ar ramiai besiilsintis. Nors, iš tikro, dauguma valdiškų strategijų yra beviltiškai nuobodžios ir vienodos. Nemanau, kad kas nors strategavo ar planavo mezgimo proveržį Šiauliuose sovietmečio pabaigoje. Greičiausiai reikia naujo Frenkelio arba Elono Musko.
– Dėl ko jums labiausiai gaila, ilgu, gyvenant svetur?
Nepasakyčiau, kad ilgu. Bet įdomu save pagauti, kada pradedi sakyti: „Važiuojam namo“, ar ką „Google Maps“ išsaugai žodžiu „Namai“. Gal kartais užeina melancholija, kai supranti, kiek daug apie miestą ar šalį nesupranti, ten nepagyvenęs, ir kiek dar kitų miestų, šalių jau nepažinsi.
– Ką patartumėt talentingiems vaikams?
Talentas – gerai, bet be pastangų tai ir liks tik neišnaudotu potencialu. Dabar galimybių daugiau nei proto – nuo išsilavinimo iki pasirinkimo, ką veikti. Priešingu atveju yra pavojus vieną dieną pasijusti Elu Bandžiu iš filmo „Vedęs ir turi vaikų“, kurio gyvenimo pikas – keturi įvarčiai (tiksliau – „touchdown’ai“) dešimtoje klasėje.
Kai vieną vasarą dirbau laipiojimo uolomis instruktoriumi, įsiminė, kad žmonės lipa į viršų tik tuomet, kai jaučiasi nepatogiai. O kai tik suranda kokią patogesnę atbrailą – paniškai įsikimba ir jų jau nebepajudinsi.
Dar, kita vertus, – darykite kaip norite. Visi esame gyvenę tik po vieną kartą, o išvedinėti dėsningumus iš vieno atvejo yra neobjektyvu.
.jpg)
Atsiliepimai