Rašytoja Dalia Staponkutė viename interviu minėjo, kad Šiauliai – miestas, suteikęs stiprius sparnus. Ar pritartumei šiai minčiai?
Labai gražus ir poetiškas apibūdinimas. Negaliu nesutikti. Man asmeniškai, taip pat Šiauliai buvo ypatinga vieta augimui ir asmenybės formavimuisi. Mano vaikystės ir jaunystės Šiauliai pulsavo ypatinga dvasia ir alternatyvia kultūra, tačiau, gyvenant ir ypač augant provincijoje, atsiranda veržlumas ir noras ištrūkti, pamatyti, kas yra toliau gimtojo miesto horizontų. Tad esu dėkinga Šiauliams už paklotus stiprius pagrindus ir tuo pačiu postūmį išskleisti tuos sparnus į pasaulį. Žinoma, pietinio rajono fenomenas taip pat gan išskirtinis ir ne vieną iš mūsų užgrūdino tolimesniems gyvenimo iššūkiams.
Gimnazijos, kurią lankėte Šiauliuose, devizas – Res non Verba. Kokiais šūkiais vadovaujatės gyvenime? O gal jums tiesiog viskas pavyksta daug dirbant?
Juliaus Janonio gimnazijos devizas labai artimas ir man. Ne žodžiais, o darbais. Dėl tos pačios priežasties galiu teigti, kad norint sėkmingai gyventi, šūkių ir devizų neužtenka. Pradžioje reikia daug laiko ir dėmesio investuoti į mokslą, naudotis kiekviena pasitaikiusia galimybe savęs tobulinimui. Tai padeda pasiruošti gyvenimui ir suformuoja įdomią, patrauklią asmenybę, kuriai daug lengviau eiti tiek profesiniu, tiek asmeniniu keliu.
Aš vadovaujuosi laiko patikrintais principais: būti ištikimam sau pačiam, gerbti save ir kitus, drąsiai priimti iššūkius, nebijoti suklysti, daug dirbti ir gyventi taip, kad pats sau pavydėtum. Siekti savo svajonių, įgyvendinti idėjas, kurios gimsta tam tikromis aplinkybėmis ir tam tikru metu. Svajoti yra smagu ir sveika, tačiau taip pat labai svarbu nepražiopsoti galimybių bei būti pasiruošusiam improvizuoti ir mokėti prisitaikyti prie pasikeitimų.
Kokie keliai jus nuvedė į JAV?
Mano kelionė prasidėjo 1998 m., kai laimėjau Atviros Lietuvos Fondo stipendiją studijuoti Jungtinio pasaulio koledže Italijoje. Vėliau mokiausi tarptautinių santykių ir politikos mokslų „La Sapienza“ universitete Romoje. Tik po 20 metų gyvenimo Italijoje ir labai įdomių darbo patirčių Lietuvos Respublikos ambasadoje Romoje, mados, teatro, meno pasaulyje, taip pat dirbant vertėja, nusprendžiau, kad laikas keisti šalį, kontinentą ir save išbandyti kitur.
2017 m. teko koordinuoti kultūrinį renginį LR generaliniame konsulate Niujorke, kurio metu pristačiau Lietuvos futbolo aktualijas, istoriją bei Lietuvos pasipriešinimo okupacijai išraiškas sporte ir „sirgalių“ elgsenoje. Taip prasidėjo kelis metus trukęs bendradarbiavimas ir darbas LR generaliniame konsulate Niujorke.
Šio darbo dėka turėjau puikią galimybę greituoju būdu susipažinti su amerikietiška, tiksliau niujorkietiška darbo kultūros specifika, institucijomis bei labai gilias šaknis turinčia lietuvių bendruomene Niujorke. Dirbant konsulate, teko nemažai prisidėti prie Niujorko Baltijos šalių kino festivalio gimimo. Smagu, kad 2022 metais įvyko net penktasis festivalio gimtadienis ir jis tapo didžiausiu tokio tipo festivaliu JAV. Taip pat malonu prisiminti lietuvių menininko JAV Ray Bartkaus instaliacijos pristatymą Niujorke, istorinių Federalinių rūmų patalpose, kuriose prisiekė pirmasis JAV Prezidentas Džordžas Vašingtonas. Labai džiaugiuosi, kad iki šiol sekėsi suderinti gyvenimą užsienyje ir 1998 m. konkurso metu profesorei Irenai Veisaitei duotą pažadą „po studijų koledže grįžti į Lietuvą ir dirbti Tėvynei“.
Koks jausmas ten gyventi?
Jungtinėse Amerikos Valstijose aš sąlyginai esu naujokė, tad dar sunku kalbėti apie tokią įvairialypę šalį ir gyvenimą joje. Tačiau, kas iš karto sužavi – tas individualios laisvės jausmas ir tai, kad gyveni galimybių šalyje, kur žinai, kad įdėjus daug pastangų ir darbo, gali pasiekti užsibrėžtus tikslus. Europoje, ypač Senojoje, buvau pripratusi prie to, kad labai svarbūs yra šeimos istorija, ryšiai, rekomendacijos ir pan., o čia iš tikrųjų yra svarbu paties žmogaus gyvenimo aprašymas ir patirtys. Taip pat įdomu, kad tokioje globalioje Amerikoje daug dėmesio yra skiriama savo šaknų ieškojimui. Todėl labai populiarūs genetiniai tyrimai, genealoginių medžių sudarymai, domėjimasis ne tik šalies, bet labiau gimtos vietos iš kur kilę tėvai, seneliai istorija ir pan. Taip pat labai įdomu, kad didelė svarba yra skiriama žmogaus priklausymui kokiai studijų, savanorystės, politinei, sporto, kultūrinei ir t.t. grupei ar bendruomenei. Todėl dažnai pasitaikys, kad pašnekovas bus kokios organizacijos, asociacijos, klubo ar tarybos nariu.
Kiek metų nebegyvenate Šiauliuose? Koks jausmas čia grįžus?
Nors gyvenu užsienyje 25 metus, auginu ir sūnų jau gimusį JAV, tačiau nesijaučiu kaip emigrantė. Man vis atrodo, kad aš tik laikinai esu išvykusi į „apmokymus“. Man labai svarbu susipažinti ir gilintis į vietinius kultūrinius, socialinius, istorinius, kalbinius ypatumus, tradicijas. Tuo pačiu turiu kažkokią magnetinę trauką ar kompasą ir visada atrandu lietuvius ir lietuviškas veiklas. Jau nekalbant apie tai, kad jaučiu begalinį malonumą kalbėti apie Šiaulius ir esant progai visada pabrėžti savo šiaulietišką kilmę ir norą įkurti Šiauliškių klubą JAV.
Kiekvienos savo viešnagės Lietuvoje metu visada stengiuosi grįžti į Šiaulius. Šeimos ten jau nebėra, bet grįžtu į gimnaziją, grįžtu pas mokytojus, pas draugus, grįžtu į namus.
Kokios vietos mieste kelia daugiausiai sentimentų?
Su virpesiu širdyje pravažiuoju pro Tilžės g. 30, su ilgesiu pasižiūriu į langą penktame aukšte ir vis atrodo pamatysiu mamos padėtą raudoną kavos indelį, kaip ženklą grįžti namo. Visada prasuku pro buvusią Aukštabalio vidurinę mokyklą, kurioje mokiausi 8 metus ir vis dar dabar prisimenu savo mokytoją Rimą Šereivienę, tada buvome jos pirmoji folklorinio ansamblio „Čiutulis“ laida. Žinoma, Šiaulių aplankymas be mano mylimos Juliaus Janonio gimnazijos būtų neįsivaizduojamas. Labai džiaugiuosi, kad iki šiol palaikome tokius glaudžius ryšius su suolo, mokslo draugais ir mokytojais. 2019 m. užsiminiau savo istorijos mokytojai Elvyrai Rickevičiūtei apie tarptautinį Vilniaus Didžiosios Sinagogos archeologinių tyrimų projektą, kuriame tris vasaras dalyvavau kaip savanorė, pakviečiau prisijungti ir be jokių ilgų diskusijų kas ir kaip, žingeidžių moksleivių grupė po mėnesio jau kasinėjo ir tyrinėjo Sinagogos teritoriją. Beje, šaunieji janoniečiai buvo užfiksuoti režisierius Loïc Salfati ir Prancūzų Instituto Lietuvoje kurtame dokumentiniame filme „Vilniaus Didžiosios sinagogos paslaptys“.
Taip pat labai brangi vieta buvo Šiaulių Dramos teatras, kuriame praleidau ne vieną savaitgalį. Gal dėl to mano gyvenime ir toliau buvo labai daug teatro ir draugų iš teatro aplinkos. Gyvenat Romoje ne kartą teko vertėjauti a.a. maestro Eimuntui Nekrošiui, su kuriuo per ilgus metus užsimezgė labai graži draugystė, taip pat režisieriui Oskarui Koršunovui ir t.t.
Viešnagė Šiauliuose baigiasi apsilankymu Kryžių kalne. Dabar tai daugiau turistinė atrakcija, tačiau ji išliko širdžiai brangi vieta, kurioje su mama dažnai lankydavomės ir pagal šiaulietišką tradiciją – būtinai kiekvieną Rugsėjo 1-ąją.
Jei kas paklausia apie Šiaulius – kaip apibūdinate šį miestą? Saulės miestas?
Juokaudama sakau, kad Šiauliai yra Amerikos Čikaga. O tai, kad Šiauliai yra Saulės mūšio, dviračių, šokolado, Kryžių kalno, Auksinio berniuko, dabar dar ir Geležinės lapės miestas, tai kiekvienam šiauliečiui yra kaip kokia litanija, kurią kartojame nuo gimimo ir nepamiršime, kur bebūtume.
Jūs neseniai tapote Šiaulių ambasadore.
Šiauliai visada turėjo nepaprastą potencialą (strateginė geografinė padėtis, verslo, turizmo galimybės, unikali kultūrinė aplinka) todėl ir toliau labai norėčiau matyti Šiaulių miestą ir regioną kaip stiprų ir patrauklų traukos centrą jaunimui, regioninėms investicijoms ir aktyviam tarptautiniam bendradarbiavimui. Visada mielai skleidžiu ir skleisiu žinią apie Šiaulių ir šiauliečių pasiekimus ir naujienas. Esant galimybei galėčiau prisidėti prie bei paremti įvairias socialines iniciatyvas, prisidėti prie kultūrinių/švietimo mainų programų įgyvendinimo.
Labai džiaugiuosi ir labai didžiuojuosi, kad tapau būtent Šiaulių miesto ambasadore ir tai įgalina dar labiau prisidėti prie Šiaulių miesto švytėjimo globalaus pasaulio kontekste.
Šiauliai ne Klaipėda, bet ir ne Panevėžys. Kuo Šiauliai išsiskiria Lietuvos kontekste?
Visi miestai yra skirtingi ir neprilyginami vienas kitam. Aš net sakyčiau, kad sveikiau yra ir nesilyginti su kitais, o ieškoti ir džiaugtis savo miesto privalumais. Manau, kad Šiauliai, visų pirma, yra saviti savo geografine, geopolitine ir geokultūrine padėtimi. Šiaulių miesto ir krašto strateginę svarbą jau įrodė ir pats garsusis Saulės mūšis, įkvėpęs kovoti dėl savo žemių. Tilžės-Rygos kelias irgi ėjo per Šiaulius, kaip ir daugelis kitų svarbių kelių jungęs Šiaulius su kaimynais ir su platesniu pasauliu. Manau, kad ir dabar labai svarbu išnaudoti ir plėsti esamą infrastruktūrą, kelius, geležinkelius, oro uostą ir t.t. Miesto prieinamumas – didžiulis privalumas miesto kultūros, industrijos ir verslo klestėjimui. Džiugu skaityti, kad miesto administracijai tas taip pat labai rūpi.
Šiauliuose visada klestėjo kultūros ir mokslo dvasia. Šiauliuose jau nuo 1851 metų pradėjusi veikti berniukų gimnazija ir nuo 1898 metų – mergaičių gimnazija išugdė ne vieną garsią ir nusipelniusią Lietuvai asmenybę. Net keturi 1918 m. Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai mokėsi Šiauliuose. Šiauliai vieninteliai turi didžiausią specializuotą fotografijos meno ir technikos muziejų, net vienintelį Baltijos šalyse kačių muziejų.
Šiaulių krašte gimė, užaugo ir savo amato išmoko garsus skulptorius, raižytojas medalistas Viktoras Davidas Breneris, kuris vėliau gyveno ir kūrė Amerikoje, o labiausiai pagarsėjo kaip iki šiol labiausiai kolekcionuojamo 1 JAV cento autorius.
Neužtektų vienos knygos išvardinti visko, ką turėjo ar turi Šiauliai, tačiau svarbiausia mieste – jo gyventojai. Miesto žmonės yra svarbiausia miesto gyvastis. O šiauliečiai tiek Šiauliuose, tiek kitur visada išsiskiria ir pasižymi veržlumu, išsilavinimu, smalsumu ir kūrybiškumu.
BLIC
Geriausia vieta pasimatymui Šiauliuose: prie Auksinio berniuko;
Geriausia vieta pasitikti saulę Šiauliuose: vaikystėje, tai būdavo mūsų balkone, dabar nežinau, reikėtų klausti jaunųjų šiauliečių;
Šiaulių pasididžiavimas: be abejonės – patys šiauliečiai;
Aktyvūs šiauliečiai renkasi: mano pažįstami – dviračius.
Sondra Litvaitytė
Atsiliepimai