Ketvirtos kartos šiauliečio, pianisto Rimanto Vingro gyvenimo kelionių žodyne yra šalių ir miestų, kuriose augo ir brendo, pavadinimų, tačiau iš tikro į tas tolimas vietas jis nė kojos nebuvo įkėlęs. Kodėl? Todėl, kad augo „Taškente“, daug laiko praleido pas senelius Šimšėje ir kitapus Prūdelio – „Kaukaze“. O nuo 13-os metų prasidėjo ir fizinės talentingojo pianisto kelionės: Vilnius, Jungtinės Amerikos Valstijos, Jungtinė Karalystė. Londone kelis dešimtmečius gyvenantis R. Vingras, 790-ojo Šiaulių miesto jubiliejaus garbės ambasadorius, sako, kad gimtasis miestas vis tiek nurungia visus kitus – vien todėl, kad jis yra gimtasis. Nesvarbu, kad čia keisti rajonų pavadinimai.
– Kada ir kodėl išvykote ir Šiaulių? Kuo čia užsiėmėte?
– Iš Šiaulių išvykau du kartus. Pirmąjį kartą būdamas trylikos – išvykau mokytis į Nacionalinę M. K. Čiurlionio menų mokyklą. Antrąjį kartą, būdamas dvidešimt devynerių – išvykau į JAV. Prieš išvykdamas, dėsčiau Šiaulių universiteto Muzikos katedroje.
– Kur jūs dabar gyvenate, kuo užsiimate?
– Gyvenu Londone. Esu pianistas. Groju, mokau fortepijono. 2018 metais Šiauliuose atgaivinau Tarptautinį Šiaulių fortepijonų duetų festivalį, kuriam vadovauju iki šiol. Manau, kad savo profesine veikla prisidėjau prie Šiaulių–Omahos (JAV) susigiminiavusių miestų bendradarbiavimo plėtros. Londone buvau surengęs „Šiauliečių dienas“. Dėstau Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademijoje, esu šio universiteto Senato bei Europos kultūros parlamento narys.
– Gal išsivežėte ir kažkokių širdžiai mielų daiktų, kurie visada keliauja kartu?
– Nuotraukas. Šeimos: senelių, tėvų.
– Kartais grįžtate. Kodėl?
– Taip, grįžtu – rengiu Tarptautinį Šiaulių fortepijonų duetų festivalį. Fortepijonų duetų festivalis yra gyva Šiaulių miesto tradicija. Savo istoriją jis skaičiuoja nuo 1993 metų, kai jį sumanė pianistas Romualdas Lukošius. Idėjos ištakos dar senesnės – jos siejasi su Šiauliuose kūrybinį kelią pradėjusia profesore Veronika Vitaite, koncertavusia duetu su Andriumi Povilaičiu. Festivalis tapo tarptautine kultūros platforma, stiprinančia Šiaulių, kaip kultūros miesto, įvaizdį. Tarptautinį Šiaulių fortepijonų duetų festivalį rengiame žmonėms, kurie nori gyvo miesto – miesto, kuriame norisi gyventi, į kurį norisi grįžti ir kuriuo norisi didžiuotis.
– Koks jūsų šilčiausias prisiminimas, susijęs su Šiauliais?
– Prisiminimai, susiję su šeima. Vaikystės prisiminimai. Prisiminimai iš mokyklos. Vienas mano berniokiško amžiaus prisiminimų, susijusių su Šiauliais, yra iš senųjų „Saulės“ kino teatro laikų. Ten rodė vesterną „Vinetu“ ir salė buvo sausakimša žmonių. Įdomiausia buvo ne pats filmas, o šiauliečių reakcija – visi sirgo už indėnus taip nuoširdžiai, lyg stebėtų tikrą kovą. Kai filmo pabaigoje indėnai „netikėtai“ laimėjo, visa salė prapliupo plojimais, o kažkas už nugaros net garsiai sušuko priešams: „Na, gavot dabar, rupūžės!“ Po to filmas persikėlė ir į mūsų kiemą – dar ilgai gaminomės lankus, ietis, vaidinome indėnus. Tuo metu „Vinetu“ mums atrodė beveik kaip dokumentika, tik vėliau supratome, kad tai buvo meninis filmas, sukurtas vokiečių, jugoslavų ir italų. Bet tas bendras jausmas kino salėje, tas nuoširdus žmonių įsitraukimas ir vaikystės vaizduotė, man iki šiol labai siejasi su Šiauliais.
– Kaip leidžiate laisvalaikius?
– Skaitau.
– Bendraujate su kitais emigrantais iš Lietuvos?
– Taip. Buvo laikas, kai gana aktyviai veikiau Londono lietuvių terpėje. Dabar mažiau. Tačiau, vis tiek bendrauju. Bendrauju ir su Lietuviais JAV. Užsienyje gyvenantys lietuviai yra didelis ir mažai išnaudotas potencialas tiek Lietuvai, tiek ir Šiauliams. Jų patirtis ir profesiniai kontaktai užsienio šalyse yra vertingi: jie tampa savotišku tiltu tarp Lietuvos ir pasaulio – atveža žinias, ryšius, investicijas, naują požiūrį. Kalbant apie Šiaulius, diaspora miestui galėtų būti ypač svarbi – tai investicijos į vietinį verslą ar nekilnojamą turtą, naujų darbo vietų kūrimas grįžus emigrantams, ryšiai su užsienio įmonėmis, parama mokykloms, kultūros projektams, turistų pritraukimas per asmeninius ryšius, modernesnis požiūris į miesto valdymą, verslą ir bendruomeniškumą. Taigi, laikykimės vienas kito!
– Ar į Šiaulius vis dar norisi sugrįžti?
– Taip. Man patinka miestas, jo žmonės. Man patinka šio miesto jaunimas – puikus jaunimas – na, bent jau ta jo dalis, su kuria man tenka susidurti.
– Kokios aplinkybės jus paskatintų grįžti gyventi į Šiaulius?
Niekada nežinai – gal ir grįšiu. Žmogus planuoji, o Dievas juokiasi.
– Kokių turite patarimų Šiauliams, kad čia būtų gera gyventi?
– Patarimų neturiu. Tačiau linkėčiau pasiekti tarpukario Šiaulių kūrybinę dvasią. Tarpukariu Šiauliai buvo modernus miestas – buvo juntama vakarietiška miesto atmosfera. Veikė daug kultūrinių draugijų: 1930 m. mieste veikė per 50 įvairių kultūrine ir šviečiamąja veikla užsiimančių organizacijų. Beje, buvo ir Muzikos mylėtojų draugija (1926 m.). Veikė mėgėjų teatras, kurio dramos vadovas buvo Borisas Dauguvietis, o operų ir operečių kūrimui vadovavo kompozitorius Mikas Petrauskas. „Putpelės“ draugija sukūrė kompozitoriaus Broniaus Jonušo vadovaujamą vyrų orkestrą, ilgainiui virtųsi orkestru, kuris gastroliavo po visą Lietuvą (beje, Bronius Jonušas mirė 1976 metais Omahoje, JAV. Šiauliai ir Omaha dabar yra susigiminiavę miestai). Buvo aktyvių visuomenės veikėjų -- Peliksas Bugailiškis, Kazimieras Venclauskis, Antanas Povylius, Vladimiras Zubovas, Jackus Sondeckis, Jonas Šliūpas, Julius Greimas, Stasys Šalkauskis ir kiti.
– Dėl ko jums labiausiai gaila, ilgu, gyvenant svetur?
– Nėra nei gaila, nei ilgu. Tas „svetur“ – tai viena koja Lietuvoje.
– Ką patartumėt talentingiems vaikams?
– Patarčiau neromantizuoti talento – tai gebėjimas lengviau ir greičiau įgyti įgūdžių. Nei daugiau, nei mažiau. Jei kalbame apie gabumus muzikai, tai jie yra visas gabumų rinkinys, pradedant klausos gebėjimais ir baigiant psichologine žmogaus sankloda. Svarbi yra ir aplinka – jos geranoriškumas, kultūrinis akiratis, meno svarbos suvokimas. Bet, kaip ten bebūtų, jei esate vaikas ir jus traukia muzika, tos traukos nepameskite – ji labai praturtins jūsų gyvenimą. Vis prisimenu profesorės Olgos Šteinbergaitės (1920–2005) žodžius: „Muzika be jūsų išgyvens, bet ar jūs išgyvensite be muzikos?“.
.jpg)
Atsiliepimai