PAULIAUS JUŠKOS TAPYBOS PARODA “KŪNO KRONIKOS”

2024 m. sausio 26 d. – vasario 17 d. Šiaulių dailės galerijoje veikia Pauliaus Juškos tapybos darbų paroda „Kūno kronikos“.

KŪNO KRONIKOS

Mano paveikslai – paskirų tikrovės fragmentų samplaikos ir  jų kompozicinės dėlionės. Domiuosi mus supančios aplinkos paviršiais ir formomis, iš pažiūros nereikšmingų daiktų ar gamtos motyvų išsidėstymo ritmika ar sugrupavimo netikėtumais.  Ir visada tarp jų ieškau žmogaus, jo pėdsakų, jo veiklos užuominų ir jo paties kūno trajektorijų.  Žmogus yra pagrindinis mano paveikslų veikėjas.  Beveik visada tai realus asmuo, kurį nors šiek tiek pažįstu, ar bent esu kur nors matęs,  kuris man  įdomus  charakteriu, taip pat kūno formomis. Pozuotoją pasitelkiu kaip aktorių,  kuris padeda sukurti man tinkantį vaidmenį. Dažniausiai tai suvargęs, išsekęs, apiplyšęs, pusnuogis, šiek tiek išsigandęs ir pasimetęs asmuo. Savo esme tai eilinis, paprastas individas, netobulas, nešventas ir visai ne herojiškas. Bet šis eilinis tipas nėra tik kasdienę tikrovę išpažįstantis ir jos dėsniams paklūstantis žmogus.  Jis visada šiek tiek dvilypis, jį kamuoja akistata su nežinomybe, kurios vengdamas, jis nuolat  varžosi, gūžiasi, klumpa, arba ieško patogios  ir saugios pozos .

Aš  ir žaidžiu tomis pozomis. Iš jų gimsta situacijos ir pasakojimai. Domiuosi ne tik kūno  formų reljefais, judesiais ar jų simbolika. Galvoju, ką ji kalba, kuo galima  ją papildyti.  Kartais  tereikia pridėti keletą mažmožių ir piešiamas tipas virsta personažu, o paveiksle, kaip teatro scenoje, atsiranda veiksmo užuomazgos.  Tačiau šios pozos ir vaidmenys man svarbios ne savaime, o kaip priemonė, kurianti įtampą tarp egzistencinės tikrovės ir  fikcijos.  Žmogus nori pridengti savo nuogumą ir bejėgiškumą, dėdamasis kuo kitu negu yra. Bet už kiekvieno vaidmens slypi tas pats tipas su visu savo silpnumu. Akistatoje su nežinoma tikrove, jo kūnas keliauja per tuos vaidmenis kartais su jais sutapdamas, kartais nutoldamas. Tai tartum  kūno kronikos, persikūnijimai  iš paveikslo į paveikslą, iš vieno laiko į kitą. Tai viename gyvenime telpantys kiti gyvenimai.

Žmogaus figūra kaitalioja pozas, bet jos formos ir proporcijos menkai kinta. Tapyti tas formas mane skatina keistas įsitikinimas, kad jų paviršiuose, tekstūrose  ir apšvietime slypi tikrosios tiesos užuominos. Kūno apnuoginimas man reiškia tą atidengtą gyvenimo tikrovę, kurioje juntame ne tik žmogaus trapumą ir silpnumą bet ir amžinybės atšvaitus.

– Paulius Juška

APIE AUTORIŲ

Paulius Juška g. 1975 m. 1997 m. baigė Vilniaus dailės akademiją. Nuo 1994 m. dalyvauja parodose Lietuvoje ir užsienyje (Jungtinėse Amerikos Valstijose, Danijoje). iIndividualias parodas yra surengęs Vilniuje (1996, 1999, 2002, 2004, 2005, 2008, 2013), Klaipėdoje (2003), Palangoje (2012). P. Juškos tapybai būdinga akademistinio realizmo raiškos priemonės, kruopšti formų modeliuotė. Kūryboje stengiasi atspindėti socialinius reiškinius, pagrindinė tema – skurdas, vienatvė, nuopuolis; modeliais pasirenka nepriteklių kenčiančius senukus, girtuoklius, benamius ir valkatas (Vyro aktas, Prie draperijos, abu 2003), pavienius daiktus (Natiurmortas su duona 2005, Malkos 2006, Burokas 2007). Nutapė kūrinių bibliniais siužetais (Sūnus palaidūnas 2004, Auka 2006), religinių kompozicijų (Švč. Mergelės Marijos apreiškimas 2001, Šimonių Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje). Kūriniams būdinga meistriškas portretuojamųjų panašumo, daiktų faktūros perteikimas. Kūrinių turi įsigijęs MO muziejus.