Muzikinis performansas yra "Jaunimo muzikos festivalio Šiauliai gyvai" 2026 dalis. Organizatorius VšĮ "Sielai"
„Sarabanda“ | organizuoto garso ir vaizdo paskaita Kas sieja 1999 m. gruodį Europą nusiaubusį uraganą Lotarą, Jobo knygą, sengires ir medūzą Turritopsis dohrnii, senąją baltų prokalbę ir kiaulienos skerdieną? Riba tarp amžinybės ir laikinumo vos pastebima: vieno pabaiga tampa kito pradžia. Kiekvieną vakarą užmigę iš įpročio viliamės ryte pabusti – tarsi „pabaigos failas“ egzistuotų, bet veiktų snaudimo režimu. Kol planuojame savo kasdienybę, gamtoje nenutrūkstamai vyksta nykimo ir gimimo procesai. Kiekvienas mūsų atsargiai jaukinasi laikinumo pojūtį. Ši nelengva procedūra vyksta užuominoms krintant po kojomis kasdienybės sraute. Tuo pačiu metu tarsi ieškome amžinybės recepto – bet galbūt mes jau esame amžini?
„Sarabanda“ – tai organizuoto garso ir vaizdo paskaita, kurioje mokslas susipina su mitais, vaizduotės klaidomis ir haliucinacijomis. Tai netikėtas atitrūkimas nuo realybės, užsisvajojimas pačiu netinkamiausiu metu.
Garso sluoksniuose skamba botaniko dr. Mindaugo Lapelės pasakojimo apie sengires fragmentai (Sengirės fondas).
KŪRYBINĖ GRUPĖ:
Kompozitorius: Dominykas Digimas
Atlikėja: Lora Kmieliauskaitė
Libreto autorius: Rimantas Ribačiauskas
Dominykas Digimas:
„Sarabanda“ – tai organizuoto garso ir vaizdo paskaita, kurioje mokslas susipina su mitais, vaizduotės klaidomis ir haliucinacijomis. Čia dokumentiniai fragmentai, poezija ir garsinės struktūros susipina į savotišką klausymosi ritualą. Tai netikėtas atitrūkimas nuo realybės, užsisvajojimas pačiu netinkamiausiu metu.
„Laikinumo tema yra visada šalia, tik ne visada norime į ją atsisukti. Kiekvienas mūsų savo pasaulėvaizdį formuojame taip tarsi tai būtų amžinas ir teisingiausias būdas būti šioje žemėje. Bet pažvelgus iš šono tai tėra per visą žmogaus istoriją susiformavęs mąstymo konstruktas. Visgi nekintantys yra gamtos ciklai, jie nepaisant žmogaus įsikišimo stengiasi judėti sau įprastu tempu, nors dėl to paties žmogaus viskas darosi vis labiau komplikuota. Nors ir gyvename antropoceno laiku, tačiau negalime ignoruoti fakto, kad tas pats žmogus yra procesų gamtoje dalyvis. Žmogus,
kaip tas medis, žaliavęs visą savo laiką, galiausiai virsta, bet čia jo gyvenimas nesibaigia – jis tampa tolesnių biologinių procesų dalyviu. Sarabanda – tai lėtas iškilmingas šokis per sengirę“,– papildo kompozitorius D. Digimas.
Rimantas Ribačiauskas:
Sarabanda tyrinėja žmogaus ir gamtos santykį, žmogų kaip gamtos ciklo dalį. Turiu ir vieną asmeninį kūrinio raktą: jis man atrakina duris į prancūzų filosofės Chantal Delsol mintį, jog Europoje per šimtmečius užauginta krikščioniškoji civilizacija po truputį, nors ir labai lėtai, nyksta, o ją keičia kitos tikėjimo formos – vakarietiškos budizmo atmainos, naujos pagonybės formos ir pan. Išties, tai galima pajusti šiuolaikiniuose meno kūriniuose, kur vis dažniau atsisukama į gamtiškajį pasaulį, suteikiamas balsas medžiams, stirnoms, kerpėms, bakterijoms ir kitai nežmogiškai gyvybei, mėginama suprasti, kaip gamta veikia be žmogaus įsikišimo, tarsi ieškoma su ja dialogo jos pačios kalba. Šiuo kūriniu mes iš dalies irgi taip elgiamės, tuo pačiu iš karto šią tendenciją kvestionuodami ir tarsi mėgindami nujausti, koks bus rytojaus dvasingumas.
Lora Kmieliauskaitė:
„Šio kūrinio praktikavimosi procesas – įdomiausia Sarabanda, kokią kada nors esu atlikusi. Nors dirbame labai pasiskirstytę atsakomybėmis, procese aiškiai jaučiamas per ilgą laiką užgyventas kūrybinis tarpusavio pasitikėjimas – bendras, lėtas „šokis per sengirę“, kaip sako Dominykas. Tai jaučiu ypatingai. Kasdien studijoje, užsidariusi, skaitau Rimanto tekstus ir groju Dominyko garsus. Ką galiu pasakyti – malonu interpretuoti mėgiamų autorių medžiagą. Kartais fone skamba kitos Sarabandos, pavyzdžiui, J. S. Bacho ar Arvo Pärto Collage sur B-A-C-H – 2. Sarabande.“
Dalintis nuoroda el. paštu