Biudžetinė įstaiga Šiaulių turizmo informacijos centras
Vilniaus g. 213-90, LT-76348 Šiauliai
Juridinio asmens kodas 145398346
Duomenys kaupiami ir saugomi Juridinių asmenų registre

MAN ŠIANDIEN – HAMLETAS

Spektakliai
Vienos dalies spektaklis žmonėms nuo 14 metų ne tik V. Šekspyro „Hamleto“ motyvais


Režisierė – Ieva Stundžytė
Scenografijos ir kostiumų dailininkės – Justina Ignatavičienė ir Greta Milevičiūtė
Kompozitorius – Paulius Kilbauskas
Choreografė – Eglė Kančauskaitė
Šviesų dailininkas – Darius Malinauskas

„Tai aš labai trumpai. Man šiandien blogiausia diena mano gyvenime. Man šiandien – tuštuma. Man šiandien – ne aš... Man šiandien – Hamletas. Ir aš, beje, aš..esu“.

Būti ar nebūti? O jeigu būti – tai kaip? Spektaklis kelia tuos pačius hamletiškus klausimus, tačiau žvelgia į garsiąją V. Šekspyro pjesę jauno žmogaus akimis. Kaip būti, jei esi sutrikęs, išduotas, jei praradai pasitikėjimą brangiausiais žmonėmis?

Daugiau nei 400 metų viso pasaulio scenose statomas „Hamletas“ seniai nebėra tik literatūros ir teatro kanonas. Hamletas – tai ir tam tikras pasaulio suvokimo būdas, nuotaika, dvasinė būsena, pažįstama daugeliui iš mūsų. Šiame spektaklyje Hamletas yra paauglys - maištaujantis, nesitaikstantis, abejojantis savimi ir kitais, nesuprastas, nusivylęs, bet giliai širdyje trokštantis taikos su savimi ir pasauliu. Ar mūsų „sugverusioje gadynėje“ dar įmanomas dialogas, susikalbėjimas tarp skirtingų kartų, pagarba kitokioms vertybėms?
Spektaklyje lengvai atseksite pagrindines pjesės „Hamletas“ siužeto linijas, temas, personažus, tačiau originalus V. Šekspyro tekstas čia tarsi nepastebimai persipina su šiuolaikinės kalbos inkliuzais ir elgesio modeliais. Režisierė Ieva Stundžytė laisvai interpretuoja, perdėlioja, papildo pjesę šių dienų kontekstais ir išraiškos priemonėmis – spektaklyje labai svarbi muzika, judesys, choreografija. Kūrėjai drąsiai imasi užduoties suprantamai perteikti pjesėje keliamus sudėtingus egzistencinius klausimus ir kartu nebanaliai atskleisti tai, kas šiandien aktualu jaunam žmogui neišsemiamose „Hamleto“ potekstėse.

Kaip būti, jei man šiandien – Hamletas? Spektaklis nepalieka savo abejojančio herojaus vienišo neišsprendžiamų dilemų labirinte ir teikia vilties, kad kartu ieškoti atsakymų yra ne mažiau svarbu, nei juos rasti.

Premjera 2022-03-03

Spektaklis yra įtrauktas į „Kultūros paso“ programą 7-12 klasėms.
Kreiptis el. p. [email protected] arba tel. +370 686 12 616

 

Režisierė Ieva STUNDŽYTĖ apie spektaklį: 

„Hamletas“ pirmąkart

12 klasėje pirmąkart Nacionalinio Kauno dramos teatro scenoje išvydau šviesaus atminimo režisieriaus Eimunto Nekrošiaus spektaklį „Hamletas“. Ryškiausias įspūdis – tarsi baltų/vikingų estetikos įtakoje sukonstruoto pasaulio centre visą šeimos tragediją nuo pradžios iki galo išgyvenantis Hamletas, kurį vaidino tuo metu itin populiarus muzikantas Andrius Mamontovas. „Hamletas“ man taip ir liko jauno, talentingo kūrėjo beprotiško su(si)naikinimo neįtikėtinai tragiška istorija. Legendinis epas, sukurtas ateitiems kartoms, gal tam, kad atpažintume savyje Hamletą? Manau, Hamletas negimsta kartą į tūkstantį ar šimtą metų – hamletų pasitaiko ir tarp mūsų, ir visais laikais, ir ne taip jau retai.

„Hamletas“ rimtai

8 klasėje nutariau, kad skaitysiu tik filosofiją ir poeziją. Dramaturgija mano gyvenime neturėjo jokio išskirtinio vaidmens iki Vaidybos studijų Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Pamenu, kad pirmame kurse V. Šekspyro dramas skaitydavome bendrabutyje, pasiskirsčiusios vaidmenis tarp kursiokių, nes taip buvo tiesiog greičiau ir lengviau. Ir įdomiau. Kai kartą teko rinktis tarp Hamleto ir Ofelijos, pasirinkau pastarąją. Pamenu, kad klausydama talentingos kursiokės įtaigaus Hamleto teksto skaitymo, „pamečiau“ Ofeliją. Tas mistinis Hamletas virto labai atpažįstamu ir apčiuopiamu žmogumi. O scena su motina – karaliene Gertrūda – man taip ir liko pačia tikriausia, skaudžiausia bei artimiausia. Tarsi visos situacijos polaroidine nuotrauka. Tąkart „Hamletas“ įstrigo kaip be galo liūdnas, bet labai gražus kūrinys.

Vėl „Hamletas“

Racionalus, logiškas, protingas, bet pakankamai šaltas, žiaurus, gal net skalpelio tikslumo režisieriaus Oskaro Koršunovo „Hamletas“ man asmeniškai buvo nemalonus dvasinis supurtymas. Fortepijono dangčio trenksmas per pirštus. Priverstinis atsibudimas iš sapniškos, gaivališkų idėjų apimtos „hamletiškos“ kelionės. Ir esu už tai dėkinga. Nes, o kaip kitaip įvertinsi tai, kuo tiki, ką išpažįsti šimtu procentų? Manęs taip lengvai nei įtikinsi, nei perkalbėsi. Matyt, reikėjo tokios patirties, kad savotiškai „prabusčiau“ ir darkart iš naujo save pa(si)tikrinčiau.

„Ofelijos“

2012 metais sukūriau pjesę „Aš, tu ir Ofelija“, kurios inspiracija tapo ne klausimas „Būt ar nebūt“, o mintis, kad „mes žinome, kas esam, tačiau nežinome, kuo galime tapti“. Tuo metu dauguma man uždavinėjo klausimą – tai kiek tu esi aktorė, o kiek – režisierė? Neslėpsiu, spektaklis ir jo tema man buvo itin asmeniška. Nuolat lydėjęs kūrybinis smalsumas išsiaiškinti šios minties esmę bent pačiai sau, atvedė iki spektaklio sukūrimo teatre „Atviras ratas“.

O kas, jei Hamletas – spektaklio režisierius, o Ofelija – jo pagrindinė aktorė? Ofelijos tema, jos šešėlio siluetas dar ilgai manęs nepaliko – spektaklis gal ir gimė per anksti, ne savo laiku, tikrai nebuvo tobulas, bet minties raidos kelionė įvyko. Taip, mes tikrai nežinom, kuo galime tapti – nėra laiko savęs paieškoms, nes jo, laiko, visų pirma, tiesiog per mažai savęs paties/pačios (su)kūrimui.

„Man šiandien – Hamletas“

Aš. Man. Mano. Apie mane.

Tai ir nuotaika bei būsena – man liūdna, man ilgu, man bloga, man nesaugu, man „važiuoja stogas“, aš pasimetęs, aš – ne aš, aš neegzistuoju; arba: man – polėkis „rauti ir rautis“. Tai ir veiksmas – aš ieškau, aš provokuoju, aš maištauju, aš rėkiu, aš kalbu, aš kenčiu, aš myliu, aš nekenčiu, aš naikinu, naikinuosi.

Tai ir tema – kalbu, bet manęs negirdi, girdžiu, bet su manimi nesikalba. Nesusikalbama.

Klausimas „Būt ar nebūt“ – manau, kad nesvarbu, ar tau 7 metai, ar 17, ar 70 – liečia tave, mane, jus, mus. Žmogus egzistuoja, yra tol, kol klausia, o kas bus po manęs? Perfrazuoju XX a. antros pusės airių dramaturgą M. McDonagh‘as: „Man šiandien – Hamletas“ yra ne apie gyvenimą ar mirtį, o apie tai, ką mes paliekame po savęs. Ne tik gebėti kalbėti, kalbėtis. Bet mokytis girdėti save. Girdėti kitą. Išklausyti. Priimti. Suprasti. Mokytis. Norėti mokytis.

Nes kitaip – žodžiai, žodžiai, žodžiai...

Kai buvau pakviesta statyti „Hamleto“ į Valstybinį Šiaulių dramos teatrą, mane aplankė visa paletė emocijų – nuo kūrybinio džiaugsmo ir nevaldomo užsidegimo iki milžiniškos baimės ir nepamatuotos panikos. Nes tai – pirmas kartas, kai kuriu spektaklį ne savo „komforto zonoje“ – „Atvirame rate“ ar „Keistuolių teatre“ – o kitoje vietoje, kitame mieste, su kitais žmonėmis. Tačiau artėjant spektaklio premjerai, galiu tvirtai pasakyti, kad esu be galo dėkinga už tokią neeilinę galimybę. Dėkinga visam Valstybiniam Šiaulių dramos teatrui – talentingiems šio teatro aktoriams, administracijai, apskritai visai kūrybinei bei techninei grupei. Ir, žinoma, esu dėkinga savo mokytojui, režisieriui Aidui Giniočiui, nes be jo palaikymo, patarimų būtų buvę kur kas sudėtingiau. Patirtis VŠDT yra apie tai, ką parašiau anksčiau. Kalbėtis. Girdėti. Suprasti. Mokytis.

Choreografė Eglė KANČAUSKAITĖ apie spektaklį:

Apie Jolantą

Repetuojant spektaklį Šiauliuose, sausio 15 dieną, sužinojau, jog per savo gimtadienį iš šio pasaulio išėjo mano mylima mokytoja, dėstytoja, choreografijos magistro studijų vadovė Jolanta Vymerytė. Tai mokytoja, įdiegusi tobulumo siekimą, sunkaus bet tikslingo darbo principus, gebėjimą užmegzti nuoširdų ir atvirą santykį su visais aplinkiniais. Žmogiškumo faktorius jai buvo itin svarbus, būdama geriausia klasikinio šokio mokytoja Lietuvoje, ji lengvai rasdavo kalbą su visais, buvo atvira ir smalsi. Šie principai neišvengiamai lydi ir mane. Mokymasis iš šios Mokytojos buvo milžiniška dovana man. Tai yra mokėjimas mokyti.

Apie Kelmę, tėtį ir sceną

Esu iš Kelmės, mažo miestelio, esančio netoli Šiaulių. Gyvenau ten iki 19-os, vėliau mokiausi Norvegijoje, po to tęsiau mokslus Vilniuje, nepaisant to, su Kelme iki šiol mane sieja labai daug gijų. Ten gyvena mano Tėvai-Mama ir Tėtis. Į sceną, būdama trejų metų, išbėgau savo noru, norėdama padėti jam – tėčiui – iliuzionistui. Šio sudėtingo žanro specifika ypatinga: tai nepaprastas tikslumas, manipuliacija žiūrovo dėmesiu, sunkus ir niekada neleidžiantis sustoti darbas, įprotis visuomet betarpiškai pasitikėti scenos partneriu, būti formoje, būti pasiruošus. Šie dėsniai man tokie natūralūs, jog apie juos dažniausiai net nekalbu, tai šeimoje įgautos pamokos, kurios lydi mane iki šiol. Tai – mokėjimas mokytis.

Apie Šiaulių dramos teatrą ir Hamletą

Hamletas atsirado netikėtai. Už šią patirtį ir pamokas esu dėkinga spektaklio režisierei Ievai, kuri pasitikėjo ir tikėjo manimi. Tai mano pirma darbo patirtis Valstybiniame teatre, pirmas darbas ne Vilniuje esančiame teatre ir pirmas kartas, kai choreografijoje naudoju Vogue šokio stilių. Ši idėja, gimusi vėl perskaičius „Hamletą“, pasiteisino tik ją perdavus teatro trupei –  aktoriams, kurie imliai ir be abejonių nėrė į nepažintus šokio pasaulio tolius. Jie drąsiai mokėsi, klausė ir girdėjo. Buvo. Tik tokiu būdu gavau atsakymą, jog ši idėja veikia. Tai – mokėjimas būti.

***

Atsiliepimai

Vilius, jaunimo teatro studija „Kompanija šauni“:

Hamleto tematika kiekvienam žmogui buvo ir liks aktuali visais laikais. Klausimas - ,,būti ar nebūti?" turi esmę daugelyje gyvenimiškų situacijų, ne tik gyvenimo ir mirties taške, kas tikrai mane ir pritraukė ateiti ir pažiūrėti spektaklį „Man šiandien – Hamletas“. Pavadinime parašytas žodis - Hamletas sukelia asociacijas su klasikiniu teatru, „šekspyriško“ teatro vaidyba. Įsivaizduoji tamsius, neišraiškingus rūbus, kaukolę, mažą kiekį dekoracijų <...> Tačiau, šis spektaklis lengvai šokiravo. Perpinti laikotarpiai - dabartis (šiuolaikinė apranga, bendravimo manieros, šokiai) ir tuo pačiu metu - praeitis (senoviniai rūbai, personažų pasaulėžiūra, vaizduojamas senas, tačiau modernizuotas laikmetis). Visa ši sintezė priverčia lengvai pasimesti, suglumti, tačiau tuo pačiu priverčia išlaikyti dėmesį tam, kad nei viena detalė nebūtų pamesta, praleista. <...> Viską susumuodamas, galiu pasakyti, jog žiūrėdamas spektaklį mėgavausi. Mėgavausi viskuo - dekoracijomis, kostiumais, pasirinktais režisūriniais sprendimais, kitokiu požiūriu į Hamletą ir t.t. Dėkoju režisierei ir aktoriams. Spektaklis privertė pamąstyti, likau patenkintas.

Gerda, jaunimo teatro studija „Kompanija šauni“:

Spektaklyje „Man šiandien – Hamletas“ aktualiausias vaidmuo buvo Ofelijos, kuri man buvo lyg veidrodis. Jos veikėja man parodė pirmos, naivios meilės viršūnes ir žemumas per jos santykį su Hamletu. Turbūt viena įsimintiniausių detalių - Ofelijos meškučių dėžė ir nebyli istorija perteikta per juos. Taip pat epizodas tarp Ofelijos, jos brolio ir tėvo atvaizdavo mano šeimos padėtį. Tas atstūmimas ir nuvertinimas buvo atpažįstamas. Manau, kad ji aiškiausiai atvaizdavo mano savijautą per tekstą ir kūno judesius.

Istorija buvo aiški, net neskaičius kūrinio. Įsijaučiau į sceninį vyksmą, mačiau save, savo patyrimus, pažįstamus: buvau tose vietose, susitapatinu, leidau prasmėms išsirutulioti ant scenos per dramos veiksmus, neapmąstydama savo istorijos pabaigos. Kaip vystėsi mano jausmai? Iš pasyvaus ir kritiško analizavimo į atvirą ir gilų koncentravimąsi į aktorių išraiškos formas.

Kristupas, jaunimo teatro studija „Kompanija šauni“:

Man tikrai įdomi buvo nauja ,,Hamleto'' sušiuolaikinta versija. Aktoriai tikri profesionalai. Istorija  aiškiai suprasta ir papasakota. Spektaklis prikaustė mano dėmesį ir buvo labai įdomu. Pajaučiau tai, ką išjaučia patys aktoriai, susitapatinau su jais. Tokių patirčių dėka tampu vis labiau norintis pažinti.

Lėja, Romuvos gimnazija: 

Spektaklis sužavėjo, patiko modernus scenų pavaizdavimas. Stebina režisierės fantazija  (pavyzdžiui - nunuodijimas). Taip pat buvo daug veiksmo ir choreografijos. Rekomenduoju šį spektaklį dėl labai kūrybiškai išreikštų scenų, kurios tikrai sužavės.

Kamilė, Romuvos gimnazija:

Mūsų klasė buvo spektaklyje "Man šiandien - Hamletas". Kai kuriems tai pirmasis pasimatymas su teatru. Ir jis nenuvylė. Spektaklis mums patiko: puikus, emocingas  aktorių darbas, puiki choreografija, scenografija, daug veiksmo.

Emilita, Romuvos gimnazija:

Spektaklis buvo įspūdingas ir labai patiko. Nustebino, kad aktoriai taip puikiai šoka. Šį spektaklį verta pažiūrėti gimnazistams, nes V. Šekspyro ,,Hamletas’’ yra privalomosios literatūros sąraše, o čia perteikiama visa kūrinio esmė. Prieš žiūrint spektaklį verta pasiskaityti pjesės siužetą, kad būtų lengviau suprasti, kas yra vaizduojama. O vaizduojama puikiai: režisierės fantazija trykšta kiekvienoje scenoje.

Šiaulių atviras jaunimo centras:

Spektaklis buvo labai įdomus ir įtraukiantis – aktorių įsijautimas į vaidmenį tikrai puikus, kai kuriais momentais net pamiršome, kad tai tik vaidyba. Ypatingai sužavėjo apšvietimas ir garso takelis.

***

Apdovanojimai: 

Dalios Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalyje Varėnoje aktorius Tautvydas Galkauskas pelnė Geriausio Jaunojo aktoriaus nominaciją už Laerto vaidmenį spektaklyje "Man Šiandien Hamletas" (rež. Ieva Stundžytė).