Vasario 12 d. 17.30 val. Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos III a. galerijoje atidaroma Lauros Baltijutės grafikos darbų paroda „Kuždesiai“.

Atidarymo metu skambės Justo Juškevičiaus muzikinės kompozicijos bei improvizacijos.

Paroda veiks iki kovo 4 d.

Kuždesį galima girdėti visur – gamtoje, buityje, galvoje. Tai tarsi švelni muzika su savo išskirtinėmis vibracijomis užliejanti pasąmonę, virpinanti širdį, sukelianti nostalgiją praeičiai. Lauros Baltijutės grafikos darbų parodoje „Kuždesiai“ eksponuojami 2019–2023 metais sukurti darbai. Ketveri metai praleisti gimtinės vienkiemyje ir karantino nulemtas gyvenamosios vietos pakeitimas turėjo įtakos menininkės kūryboje atsirasti „naujiems vėjams“. Susiklosčiusios aplinkybės padovanojo puikias galimybes iš arti stebėti unikalią kaimo aplinką, analizuoti gamtą bei kasdieninius darbus, kurie tarsi maži ritualai pripildyti išminties. L. Baltijutė, Šiauliuose studijuodama grafikos specialybę (įgijo bakalauro ir magistro laipsnį), mokėsi kompozicijos ir piešimo taisyklių, o būdama kaimiškoje vietovėje tiesiog iš gamtos sėmėsi įkvėpimo. Staiga sulėtėjęs gyvenimo tempas ir pasikeitęs dienos ritmas privertė iš naujo pažinti save – susidėlioti prioritetus, vertybes. Grafikė sako: „Savęs pažinimas reikalauja atsigręžti į praeitą laiką, suvokti ir pajausti širdimi, iš kur esi kilęs, neišsižadėti savo šaknų. Gyventi – tai kasdien pamatyti save vis kitokią, neišsigąstant, bet prisijaukinant. Menininko tikslas yra pajausti artimiausią aplinką, visa tai sistemingai fiksuoti, išsaugoti eskizuose, o iš pamatytų vaizdinių kurti piešinių kolekcijas. Mano darbuose vienkiemio sodybų fragmentai detalūs ir turintys simbolinę prasmę, pasakojančią apie prabėgusius protėvių gyvenimus, nes visa tai taip trapu ir laikina.“

A3 ir A4 formato grafikos darbai atlikti tušu, plunksnele, grafiniais rašikliais. Mažosios grafikos savitumą lemia darbų mastelis, kai smulkus piešinys, susidedantis iš linijų, štrichų, baltų ir juodų dėmių, lemia kokybę. L. Baltijutė savo darbų techniką įvardija kaip žaidimą popieriuje su grafiškomis formomis, siluetais, dėmėmis, paviršiais. Kūriniuose pastebima aiški atsikartojanti stilistika, fragmentiškai atsirandantys motyvai, komponavimo principai. Popieriaus plokštumoje palikta tuščia erdvė tampa puikia vieta kiekvienam iš mūsų pasvarstyti ir susikurti savas interpretacijas. Menininkės bandymai prakalbinti gamtos pasaulį, kuris technikos progreso įkarštyje yra tapęs svetimas ir tolimas, yra sėkmingi. Kūriniai, kuriuose gausu motyvų, atveriančių plačius archaikos klodus, tarsi savotiška grafikės meninė išraiška, dvasinio bendravimo forma. L. Baltijutės įsiklausymas į gamtą, akimirkos vertinimas, sąlyčio su amžinybe pojūtis darbuose atsiveria per nepakartojamą smulkių štrichų pasaulį. Kiekvienas darbas alsuoja savitu ritmu, bet kartu turi daug bendra su šalia esančiu kūriniu. Atskiri paveikslai tarsi dėlionės detalės, paimtos iš kasdienybės, kompoziciškai artimos viena kitai, sujungiančios visus keturis metų laikus. Analizuojant grafikės darbus, pastebimas ritmiškas siurrealizmo atspalvių turinčių siužetų ir komponavimo sprendimų pasikartojimas. Iš gėlių, žolynų šydų išplaukiantys atpažįstami architektūriniai fragmentai – laiptai, drožiniais puošti langai, durys, grindys, stogai – užpildomi smulkių brūkšnelių elementais. Iškalbingo žvilgsnio magija monumentaliuose moterų portretuose apipinama įvairiais vaizdiniais, išskiriant ir akcentuojant atskirus veido bruožus. Darbuose įkomponuotos rūpestingos ir šilumą skleidžiančios rankos – apglėbiančios, laikančios, glostančios. Skirtingi medžių motyvai – jautrus šakų gijų kūrimas linija interpretuoja gimtinės šauksmą, pagarbą tradicijoms ir šeimos vertybėms. Netikėčiausiose vietose atsirandantys figūrų siluetai tampa organiška kūrinio dalimi. Palėpėje atrastų laiko sustabdytų supamojo krėslo ar iš vaikystės atkeliavusio medinio arkliuko girgždesys – tarsi tyli praeities muzika. Bitininko daiktai, medaus kvapu persismelkę reikmenys, fragmentiškai kuria įmantrias darbų kompozicijas, išaukštinančias profesiją. Darbų fonas nunertas iš medaus korių, ant kurių rikiuojasi mažučiai avilių namukai, pievos gyventojai (bitės, boružės, drugiai), savo sparnų plazdenimu kūriniams suteikiantys gyvasties, judesio. Vis atsirandantis ratas (šeimos, bendruomenės ar žaidimų) primena, kad dinamikos galima atrasti ir kasdieniuose, jau šiek tiek rutina tapusiuose darbuose. Gausu augmenijos: keturlapis dobilas, nešantis sėkmę žmonėms, kurie juos netikėtai randa; rūta, auganti močiutės gėlių darželiuose, dažna lietuvių tautosakoje (ypač vestuviniuose papročiuose), simbolizuoja merginos jaunystę. Pavaizduoti sparnuoti namai atspindi gimtųjų namų ilgesį, nes kad ir kur nukeliautume, su savimi vežamės prisiminimus apie artimus mums žmones. Suskilinėjusi mediena, pažymėta laiko ar vabzdžių, – gyvenimo laikinumo ir trapumo metafora. L. Baltijutė apie savo darbų motyvus pasakoja: „Senolių juostose išausti raštai ritmiškai atsikartoja, taip ir mano darbai susipina vienas su kitu, jaučiamas tarpusavio ryšys. Dėmėmis, linijomis, brūkšneliais žiūrovui prabyla seni rudens lapai, pamirštas palėpėje medinis arkliukas, supamoji kėdė, senos komodos stalčiai žvelgia tarsi primerktomis akimis, stebina žydinčios bulvės žiedas, mistiškas ir magiškas senoje lempoje miegantis karkvabalis, tvenkinio žuvys, plaukiojančios tarp buities rakandų.“ Pastebima, kad dažnai pro skrajojančius kompozicijų objektus žvelgia portretas. Menininkė šio motyvo prasmę aiškina taip: „Veidas – žmogaus tapatybės simbolis. Šiuolaikiniame pasaulyje veidas reklaminis, visur regimas, išaukštintas, ryškus ir tobulas. Mano darbuose veidas – abstraktus, neapibrėžtas, kartais tiesiog išaugantis iš kompozicijose vaizduojamų objektų, iš piešinių žvelgiantis klausiančiu smalsiu žvilgsniu. Manau, kad žmogaus tapatybė formuojasi per dvasinį sąlytį su aplinka – kiekvienos akimirkos išjautimu, pastabumu.“

Grafikos darbuose jautriai paliečiamos amžinosios vertybės, kurių mokoma šeimoje, mokykloje. Meilė, patriotiškumas, sąžinė, šeima, draugai, moralinės nuostatos, pagal kurias žmogus gyvena, dirba, kuria šeimą. Praeityje svarbios idėjos bei mintys šiuolaikiniam žmogui gali atrodyti kiek absurdiškos, nes dabartiniame pasaulyje daug kas pasikeitę. Normalu, kad vienus dalykus keičia kiti, nes niekas nestovi vietoje. Kiekviena karta puoselėja tai, kas svarbu jų gyvenamuoju metu. Jaunosios kartos pasirinkimai dažniausiai skiriasi nuo jų tėvų ar senolių požiūrio. Grafikės darbuose laiko erdvė ištirpstanti, o horizonto linija tarsi išsitrina. Darbuose netikėti objektų „perkėlimai“ iš realybės į įsivaizduojamą erdvę virsta daugiareikšmiais metaforų pasauliais. Menininkė jai svarbias amžinąsias vertybes atskleidžia per įvairiausių simbolių pasaulį, kuris slypi mūsų archetipinėje atmintyje. Gamtos motyvai, veidai, buities rakandai, švenčių apeigų atributai – visa tai tarsi išausta juosta, kurioje išryškinamos menininkės mintys, jausmai, pasaulėžiūra, tradicijų saugojimas – mažo, bet labai įdomaus gyvenimo dideli atradimai. Grafikos darbuose akcentuojami ryškūs vidiniai pasąmonės žaidimai, kai dauguma vaizdinių menininkei kyla stebint gamtą, bendraujant su žmonėmis. Kiekvienas žmogus iš prigimties, be jokio specialaus auklėjimo, liko jautrus gamtai, miškams. Gamtoje kyla įkvėpimas kurti, nes čia yra viskas – spalvų dermė, skirtingos faktūros bei tekstūros, kvapai. Karta iš kartos perduodamos su gamta susijusios šventinės apeigos, žodinė kūryba, įvairūs liaudies meno dirbiniai, pagrindas, kuris padėjo šimtmečiais išsaugoti tautinę savimonę.

Vaida Griciuvienė