Rugsėjo 29 d. – spalio 21 d. Šiaulių dailės galerijoje veikia Eglės Gineitytės tapybos paroda „Mokytojas ant akmens“.

Parodos atidarymas – rugsėjo 29 d., penktadienį, 17 val. Šiaulių dailės galerijoje. Atidarymo metu parodos lankymas nemokamas.

AUTORĖ

Pasklidus aliejinių dažų ir terpentino kvapui įeinu į naują eksperimentų lauką. Pirma tapybos užduotis, kurią užduodu vaikams, yra Šviesėjimas arba Tamsėjimas. Ir aš nuo to pradedu – tapybiniai bandymai blaško į visas puses. Bet kokios spalvos plotai virsta peizažu, su kuriuo, tarsi, atsisveikinau. Ar tai mokytojo skiepas, ar mano savasties dalis, ar pabėgimas į kažkokią idealybės sritį?
Viskas vyksta nenuspėjamai ir veda link kažko paslėpto, ką reikia atrasti ir iškelti ant drobės paviršiaus. Kažkas pasilieka vaizduotėje, kad neprarastų savo paslaptingo sferiškumo arba nugrimztų kaip sapnas į pilką tirštumą. Paveikslui be vaizdo (tuštumai) apibūdinti išgirstu filosofės sakinį: „…Žmogus nuo visko atsiribojo ir galiausiai pats išnyko. Tik šviesa be perstojo sklido…“.

Viskas iš to paties
Viskas apie tą patį
Savos mintys, svetimi žodžiai
Susižavėjimas
Tobulas tamsėjimas paukščio plunksnoje
Kraplako tamsėjimas džiūstančiame vijoklyje
Žalias virsta raudonu – susijungimas
Pasikartojimas sidabru
Ir noras pakartoti auksu

Aš jau pradėjau taip daug apie tai galvodama. Tapybos klausimai lieka neatsakomi.

SPALVOTI EGLĖS GINEITYTĖS TOLIAI

Eglės Gineitytės (g. 1968) paveiksluose – dangaus, marių, smėlynų, pievų, miškų, alyvmedžių giraičių ir sniegynų toliai. Gamtovaizdžiai panardinti į rūką, lietų, nutvieksti vidurdienio ar besileidžiančios saulės paverčiami skaidria arba tiršta tuštuma. Anot menininkės, jai svarbu sukurti pirmapradės gamtos įvaizdžius.

Gamtovaizdžius ji stebi kontempliatyviai natūroje, įsiklausydama į savo pačios emocines būsenas, o tik vėliau dirbtuvėje iš patirtų regimųjų ir emocionalių įspūdžių ji kuria abstrakčius paveikslus.

Pastaraisiais metais tik retsykiais, kaip ankstesniuose Gineitytės paveiksluose, gamtoje dar išnyra žmonių ar jų veiklą liudijančių daiktų siluetai. Visi stebintys panoramas personažai pasisukę į žiūrovą nugara. Toks ontologinis žmogaus susiliejimo su pirmaprade gamta motyvas, pradėtas puoselėti vokiečių romantizmo tapytojo Casparo Davido Friedricho, buvo pasitelkiamas ir kitų tapytojų. Gineitytės paveikslas „Du žmonės“ (2021) nutapytas pagal to paties pavadinimo Edvardo Muncho paveikslą, kuriame pakrantėje stebėdami jūrą sustingsta vienas nuo kito nutolę vyras ir moteris. Gineitytė šiems tradiciją turintiems motyvams suteikia šiuolaikišką ir labai asmenišką interpretaciją. Paveikslo „Paskutinis sniegas“ (2022) paslaptingo juodai apsirengusio vyro, kaip ir muzikanto, dėvinčio tradicinį škotišką kiltą paveiksle „Dūdmaišininkas“, figūros vaizduojamos plokščiai – kaip karpiniai iš popieriaus. Pirmoji figūra priglunda prie apsnigto lauko, tarsi ant jo akinančio baltumo pusnių užkritęs grėsmingas šešėlis, antroji figūra persilieja su fono augmenijos spalvomis, kone susitapatindama su aplinka. Visoms scenoms gamtoje Gineitytė suteikia efemerišką pavidalą. O iš daugumos paskutinių gamtovaizdžių žmonės ir net jų pėdsakai visiškai išnyksta.
Didelėje drobėje „Lietuvoje –1+1“ (2023) vienintelėje dar liko užuomina į būsto konstrukciją, bet pagrindinis dėmesys sutelktas į pro langą matomą pilką dangų, kurį padengia lietaus lašelių ornamentas. Peleninė šviesa sukuria atslenkančios prietemos, melancholiškos ramybės nuotaiką.
Ramybės pojūtį kitose didelėse ir mažesnėse drobėse „Pakrantė“, „Alyvmedžių šviesa“, „Baltoji naktis“, „Pražydusi krauju“ (2022), „Miglota paslaptis“, „Du formatai“, „Ir šviesa be perstojo sklido“ (2023) pakeičia dramatiškesnės nuotaikos, svyruojančios tarp džiaugsmo, susižavėjimo, liūdesio ir grėsmės nuojautos. Pagrindinės jausmų reiškėjos – šviesa pulsuojančios spalvos. Kaip reta kuris šių dienų tapytojas ar tapytoja, Gineitytė apdovanota spalvos pojūčiu ir naudojasi spalvų gama, neįtikėtinai turtinga deriniais ir toniniais niuansais.
Anglies juoda, giliai tamsi ar safyro mėlyna, sodri ir šviesi žalios, pelenų pilka susiduria su kraujo ar koralų raudona, purpuru, violetinėm, skirtingo sodrumo geltonom ir akinančia balta. Didelės spalvinės plokštumos perbraukiamos storesnių ir plonesnių spalvų linijų ar brūkšnių. Impulsyvumas čia visada suderinamas su kompozicijos lygsvara, statiškais elementais.
Visuose Gineitytės gamtovaizdžiuose, net ir labai stipriai suabstraktintuose, svarbus vaidmuo tenka horizonto linijai. Pastarosios žymėjimas buvo svarbus jau jos mokytojo Ričardo Povilo Vaitiekūno peizažuose, kuriam buvo labai svarbu perteikti sunkiai apčiuopiamą peizažo lietuviškumą su ypatingu šviesos nutviekstų žalumos ir dangaus deriniu. Plačiais, spontaniškais potėpiais tapomos pievos, laukai, upė ir dangus, kuriuos skirianti horizonto linija dinamiškai vingiuoja. Erdvė skleidžiama ne į gylį, bet į platumas.
Kitaip nei jos mokytojas, Gineitytė savo suabstraktintuose peizažuose neieško būdų perteikti konkrečiai vietovei būdingų motyvų, spalvinių santykių ir topografijos. Tačiau žemę nuo dangaus jos paveiksluose taip pat skiria horizonto linija, tik jau tapytojos išvedama kaip tiesės brūkšnys. Ir būtent tik šios linijos dėka Gineitytės abstrakcijose išsaugomos asociacijos su gamtos vaizdais. Erdvė čia skleidžiama visomis kryptimis tolygiai kaip begalinės visatos vaizdinys. Tokio tolių atvaizdavimo sąlygiškumą menininkė išryškina įvesdama drobės kraštuose nutapytą apvadą kaip užuominą į paveikslo rėmą.
Gineitytės redukuotuose ir abstrakčiuose paveiksluose svarbi išlieka taip pat jutiminė drobės, dažo ir paties tapymo proceso išraiška. Čia dominuoja visai jos tapybai būdingas plonas, kone transparentiškas dažų dengimo sluoksnis, bet tuo pačiu vis daugiau dėmesio skiriama glotnių ir šiurkščių, blizgių ir matinių paviršių kaitai. Net ir pačios didžiausios drobės apribojamos pačios tapytojos kūno dydžio ir sudėjimo matmenų. Į aukštį paveikslai nesiekia daugiau nei tapytojos ūgis, o į plotį – daugiau nei jos išskėstos rankos. Tapytoja pati kone fiziškai įsispraudžia ir pasineria į savo drobėse vaizduojamą tolių tuštumą. Žiūrovui belieka pasekti ja pasitelkus savąją vaizduotę.

Parodos kuratorė ir teksto autorė – dr. Raminta Jurėnaitė.