Netoli Londono, pasakiškame Ware miestelyje, su vyru ir sūneliu gyvenanti Augustė Emilija Janonytė – Copeland visada su savimi turi tris dalykus, kurie primena gimtuosius Šiaulius ir Lietuvą: „Rūtos“ skanumynų, mažą Lietuvos vėliavėlę ir dirigento lazdelę – batutą. Saldainių fabriko „Rūta“ gardėsiai jai tiesiog nepakeičiami, o smuiko dėkle įsegta Lietuvos vėliavėlė ir batuta, kurią kartu su mama išsirinko Šiaulių muzikos parduotuvėje dar prieš pradedant studijas Londone, visada patraukia aplinkinių muzikantų dėmesį. „O man visuomet smagu pasidalyti jų atsiradimo istorija ir reikšme“, – šypsosi iš Šiaulių kilusi smuikininkė.
Augustė Emilija Anglijoje gyvena jau dvyliktus metus. Iš Šiaulių išvyko vos 16-os mokytis prestižinėje muzikos mokykloje Chetham‘s School of Music Mančesteryje smuiko specialybės. Po to ji tęsė studijas Londono Karališkajame Muzikos koledže, o dabar, būdama jau 28-erių, su vyru ir sūneliu gyvena netoli Londono.
– Koks jūsų šilčiausias prisiminimas, susijęs su Šiauliais?
– Labai dažnai prisimenu savo koncertą „Šiaulių dienose“ 2004-aisiais, kai man buvo vos šešeri. Tai buvo mano debiutas su Šiaulių kameriniu orkestru. Ne tik pats koncertas, bet ir visa šventės atmosfera labai įstrigo atmintyje. Turbūt nuo to laiko Šiaulių gimtadienis man sukelia daugiausia nostalgijos bei gražių prisiminimų.
– Kuo jūs dabar užsiimate?
– Be mano naujausio (ir svarbiausio) darbo – mamos – taip pat dar vis randu laiko muzikai. Dirbu orkestro koncertmeistere Hertford miesto simfoniniame orkestre, taip pat dažnai koncertuoju su Down For the Count džiazo orkestru, groju miuzikluose. Šalia savo muzikinės veiklos taip pat dirbu muzikos programos koordinatore Reading universitete, kuriame studentams ir visai bendruomenei organizuojame veiklas ir renginius – orkestrą, chorą ir kitus ansamblius, rengiame kasmetį universiteto festivalį ir aktyviai prisidedame prie svarbiausių universiteto renginių.
– O laisvalaikiu?
– Laisvu laiku leidžiu laiką su šeima. Gyvename netoli upės, tad dažnai einame pasivaikščioti, pasigrožėti gamta. Taip pat tiek aš, tiek vyras, mėgstame gaminti, tad savaitgaliais dažnai abu išbandome naujų receptų, ruošiame puotą dviems. Stengiamės dažnai eiti į koncertus ir miuziklus, o sendaikčių turguose mėgstame atrasti naujų-senų vinilinių plokštelių, kurių klausomės vakarais prie vyno taurės.
– Bendraujate su kitais emigrantais iš Lietuvos?
– Kadangi visai neseniai persikėlėme gyventi į mūsų miestelį, dar neteko sutikti čia lietuvių. Lietuviai, ypatingai muzikantai, yra išsibarstę po visą pasaulį, tad labai dažnai tautiečius sutinku grojant orkestruose. Neslėpsiu – susitikimai su tautiečiais man visuomet būna maloni staigmena. Prieš kelis metus kartu su pianistu Rimantu Vingru surengėme koncertą Šiauliuose. Vėliau taip pat susitikome ir šeštadieninėje Lietuvių mokykloje Londone. Niekada negali žinoti, kur ir kada sutiksi seną draugą.
– Ar į Šiaulius vis dar norisi sugrįžti?
– Šiauliai man visada buvo gimtinė, čia visuomet norisi sugrįžti. Mano prisiminimuose visada yra vietos draugams ir mokytojams, puikiajam bulvarui su jo laikrodžiu „Gaidžiu“. Niekuomet nepraleidžiu progos paskatinti draugus ir pažįstamus aplankyti Šiaulius ir patiems patirti Saulės miesto magiją.
Sentimentų man kelia ir šiaulietiškos nuotraukos, kurias peržvelgiu draugų socialiniuose tinkluose, bet labiausiai – nuotraukos iš seniau, keliais ar keliasdešimt dešimtmečių atgal. Kadangi mane visuomet domino istorija, o mano seneliai dar būdami jauni persikėlė gyventi į Šiaulius, visuomet stengiuosi įsivaizduoti, kokie Šiauliai buvo, ir kokie jie dar bus.
Šiandien su Šiauliais mane sieja šeima ir muzika. Rytoj, tikiuosi, taip pat sies ir mano sūnelis, kuris mano gimtajame mieste lankėsi dar tik kartą, bet ateityje, manau, tikrai norės sugrįžti į mamos Saulės miestą.
Pasaulis apie Šiaulius turėtų išgirsti ne tik dėl to, kad čia gimsta puikūs muzikantai, bet ir dėl savo magiškos atmosferos, dėl to, kad čia galima pamatyti „Geležinę lapę“, „Auksinį berniuką“, „Rūtos“ fabriką. Visuomet stengiuosi parsivežti, arba mama atsiunčia, „Rūtos“ skanumynų, nes jie tiesiog nepakeičiami.
– Kokios aplinkybės jus paskatintų grįžti gyventi į Šiaulius?
– Tikriausiai galimybė tęsti ir plėtoti savo profesinius tikslus, tobulėti, aktyviai prisidėti prie kultūrinės veiklos, taip pat – palankios sąlygos mano šeimai.
– Kokių turite patarimų Šiauliams, kad čia būtų gera gyventi?
– Manau, kad ir dabar Šiauliuose yra labai gera gyventi. Žinoma, nuolatinės investicijos į jaunus žmones, kultūrą, meną, aplinką, žmonių švietimą ir emocinę gerovę tik dar labiau pagerintų gyvenimo kokybę – to ir palinkėčiau miestui.
– Dėl ko jums labiausiai gaila, ilgu, gyvenant svetur?
– Nors per daugelį metų svetur pavyko priprasti ir įsisavinti kitą kultūrą, man labai gera sugrįžus į Šiaulius jaustis kaip namie – sava, laukiama ir „vietine“. Taip pat labai pasiilgstu šeimos, draugų ir, žinoma, varškės sūrelių (šypsosi, – aut. past.).
– Ką patartumėt muzikaliems vaikams?
– Palinkėčiau nebijoti bandyti, klysti ir eiti visur, kur tik atsiranda galimybė kurti: kurti naują muziką, naujas grupes, ansamblius ir idėjas. Kultūra plečiasi tuomet, kai jauni žmonės yra smalsūs, drąsūs ir ištroškę pokyčių – kai jie nebijo klausti, ir ieškoti savo kelio.
Atsiliepimai