GRUPINĖ PARODA „SUSITINKAM KAMPE“

2026 m. balandžio 17 d. – gegužės 9 d. Šiaulių dailės galerijoje grupinė paroda „Susitinkam kampe“.

Paroda atidaroma balandžio 17 d., penktadienį, 17.00 val. Atidarymo metu lankymas nemokamas.

Parodos dalyviai: Raimondas Gailiūnas, Konstantinas Gaitanži, Jonas Gasiūnas, Maja Kačerauskaitė, Jolanta Kyzikaitė, Ričardas Nemeikšis, Gabija Pritkovaitė, Eglė Ulčickaitė, Tomas Valeika.

Parodos kuratorius – Jonas Gasiūnas.

Paroda veiks iki gegužės 9 d.

SUSITINKAM KAMPE

D. Salingeris viename savo apsakymų pasakoja vaikų pokalbį: vienas klausia kito – „ką viena siena sako kitai sienai?“, šis atsako – „susitiksime kampe“. Šis paprastas, beveik anekdotiškas dialogas savyje slepia esminę bet kokios kūrybos, taigi ir tapybos, raidos struktūrą. Pirmoji siena – tai teiginys, antroji – neiginys; pirmoji – tezė, antroji – antitezė. Kultūros istorijoje ši priešprieša atsiskleidžia tada, kai vienas stilius keičia kitą, kai viena meno kryptis virsta kita. Tą patį principą galime atpažinti ir gamtoje: šviesos ir tamsos kaita, šiltos spalvinės dėmės ir šalto šešėlio sambūvis liudija nuolatinį priešybių susidūrimą.

Tačiau šiuolaikinė tapyba atrodo pakibusi ant tokios sienos, kurios ilgis ir aukštis ištįsę iki begalybės. Šis bauginantis būvis susiklostė ne vien dėl menininkų nepatyrimo ar nežinojimo, ką ir kaip keisti. Jis susiformavo dar ir todėl, kad tapyboje pernelyg ilgai neįvyko nieko iš tiesų naujo. Nors, tarkime, XXa. pradžioje, Paryžiaus mokyklos laikotarpiu, stiliai keitė vienas kitą kone kas pusmetį.

Be abejo, nežinia dažnai lydi kūrėją. Pati savaime ji nėra blogis – priešingai, ji yra būtina kūrybos prielaida. Kiekvienas tikras atradimas gimsta iš jaudinančios nežinomybės. Tačiau kaip ką nors sužinoti, jei nesukuriama nieko naujo? Tam tikrą neveiklumą, regis, skatina ir pati europietiška civilizacija: šiandien didžiuojamasi nenugalimomis karinėmis technologijomis, tačiau niekas nebenori kariauti. Panašiai ir tapytojai neretai didžiuojasi techninėmis inovacijomis, ne visuomet rūpindamiesi paties paveikslo kokybe, išskyrus tuos retus atvejus, kai darbo vertę lemia vidinė būtinybė, širdies kalba. O tai jau šis tas.

Šioje parodoje priešpriešinių sienų klausimas iškyla savaime, nes skirtingas sienas čia atstoja skirtingų kartų menininkai ir jų kūryba. Tačiau jos dalyviai taip pat siūlo prisiminti paprastą taisyklę: viena siena gali nepastebimai pereiti į kitą. Tapybos istorijoje tokių perėjimų netrūksta. Pakanka prisiminti El Greco – jo kūryboje atpažįstama bizantinio stiliaus įtaka, tačiau sykiu jis iškyla kaip ypatingas Renesanso tapybos atstovas. O Luc Tuymansas, jo darbuose stebėdamas sudėtingą šviesos ir blyksnių žaismą, įžvelgia net holivudinės estetikos užuomazgas.

Tad grįžtant prie sienų metaforos – jų keliamą baimę galima paversti kūrybine galimybe. Svarbu neįsivelti į kafkišką situaciją, kai tapytojas virsta voru ir audžia savo tinklą ant lygaus, kampų neturinčio paviršiaus, neieškodamas taškų, kurie leistų įtempti gijas ir suteiktų veiklai kryptį. Begalinė sienų atrofija turėtų ne nuodyti, o gydyti.

– Jonas Gasiūnas

_ _ _

Mieli lankytojai, dalyvaudami parodų atidarymuose, neprieštaraujate, kad jie gali būti filmuojami ar fotografuojami, o jų nuotraukos viešinamos Šiaulių dailės galerijos internetinėje svetainėje, žiniasklaidoje ar socialiniuose tinkluose.