Antano Martinaičio (1939–1986) tapybos paroda

Vasario 12 d. Šiaulių kultūros centro galerijoje „Laiptai“ atidaryta žinomo Lietuvos dailininko ir poeto Antano Martinaičio (1939–1986) tapybos paroda, skirta Lietuvos valstybės atkūrimo dienai. Ši paroda ypatinga ne tik savo reikšme – šiemet sukanka 40 metų nuo dailininko mirties, bet ir atmintimi bei turiniu: lankytojai gali išvysti tiek jau pažįstamus, tiek dar niekur nerodytus kūrinius iš privačių kolekcijų. Didelę ekspozicijos dalį – net 15 darbų – galerijai laikinai patikėjo tapytojo žmona Adelija Martinaitienė, taip pat kūrinius skolina kolekcininkai Dainora ir Valdas Gaureliai, Jolanta ir Algimantas Jankauskai, Vytautas Jankauskas, Violeta ir Darius Jurgaičiai, Ieva ir Tadas Ožinskai, Julija ir Evaldas Rimšeliai, Ramunė ir Antanas Zabuliai, UAB „Baltagra“ bei Gražina Merkienė.

Antanas Martinaitis – viena savičiausių ir ryškiausių asmenybių Lietuvos meno istorijoje. Tapytojas, poetas ir pedagogas, aktyviai dirbęs Kaune, per palyginti trumpą kūrybinį gyvenimą paliko itin gausų ir įvairialypį meninį palikimą – nuo tapybos, piešinių, akvarelių, pastelės iki poezijos ir prozos.

Menininko pasaulėvaizdį nuo vaikystės formavo meniška šeimos aplinka: tėvas Jonas Martinaitis buvo akvarelistas ir karikatūristas, motina – mokytoja, anksti skatinusi sūnaus kūrybinius ieškojimus. Brandi kūryba susiformavo septintojo dešimtmečio viduryje, griūnant socrealizmo diktatui, kai dailininką vis labiau veikė tarpukario ekspresionistinės grupės ARS idėjos, postimpresionizmo, ekspresionizmo ir magiškojo realizmo tradicijos. Jo kūrybą įkvėpė lietuvių liaudies menas, mitologija, pasakos, poezija, vaikystės prisiminimai ir lietuviškos gamtos lyrizmas.

A. Martinaičio tapyba išsiskiria monumentalia ir kartu lyrine vaizdų kalba. Jai būdingas daugiasluoksniškumas, sodri faktūra, aktyvi, gyva tapybinė struktūra, kurioje figūros ir daiktai susilieja į vientisą, pulsuojančią visumą. Po regimu paveikslų margumu slypi tvirtas piešinys, aiški kompozicija ir apgalvota tapybinė tvarka. Dailininkui būdingas metaforiškas kalbėjimas, subtili spalvų harmonija ir savitas vidinis paveikslų švytėjimas, kuriame koloritas tampa pagrindine formų kūrimo priemone.

Peizažuose menininkas vaizduoja ne tiek konkretų gamtos vaizdą, kiek jos patyrimo ir atminties pojūtį. Drobių erdvę užpildo tankūs medžių, krūmų, šakų ir žiedų sluoksniai, kuriuose beveik nelieka atvirų perspektyvų ar tolių. Žvilgsnis klaidžioja linijų ir spalvų labirinte, tyrinėdamas paveikslo paviršių, faktūrą ir ritmą.

Figūrinėse kompozicijose personažai atrodo lyg susibūrę siauroje scenos aikštelėje – prieš ar po pasirodymo. Stovinčios eile ar eilėmis figūros nebėga, nešoka, nekrinta ir net nesiliečia. Jos vaizduojamos tarsi sustingusios paslaptingų ceremonijų akimirkos, kuriose kasdienybė beveik nepastebimai išnyksta, nes A. Martinaičiui neegzistuoja griežta riba tarp realybės ir pasakos.

Paroda veiks iki 2026 m. kovo 15 d. Parodos lankymas mokamas. Bilieto kaina – 2 Eur.