Beveik prieš trisdešimt metų Dianą dar buvo galima sutikti Šiauliuose. Čia ji turėjo mėgstamą administratorės darbą, aktyvų laisvalaikį, daug pomėgių ir dar daugiau draugų. Šiandien jos pavardę galima rasti ieškant finansinių paslaugų bendrovės Jungtinėse Amerikos Valstijose. Nors Diana gyvena už Atlanto, ji dažnai grįžta į Šiaulius – į gimtuosius namus. Čia ji lanko artimuosius ir draugus, mėgaujasi lėtomis, jaukiomis akimirkomis. Vieno iš tokių apsilankymų metu ji ir pasidalijo savo nelengvu, bet įdomiu keliu – vingiuotu ir drąsiu.
Darbas, studijos ir tik kelios valandos miego
Pirmoji Dianos stotelė Jungtinėse Amerikos Valstijose buvo Niujorkas. Vos atvykusi ji įsidarbino valytoja. „Atlyginimas buvo labai mažas“, – prisimena ji. Vėliau Diana ėmė prižiūrėti pagyvenusias amerikietes, kurios nebegalėjo savimi tinkamai pasirūpinti. Po kurio laiko ji nusprendė stoti į koledžą. „Vienu metu slaugiau senjores, mokiausi, dirbau padavėja bare, turėjau ir buhalterės darbą“, – pasakoja šiaulietė.
Koledže Diana pasirinko buhalterijos studijas. Tvirtos Lietuvoje įgytos matematikos žinios jai atvėrė duris tiesiai į aukštesnio lygio kursą. Beje, pastebima tendencija, kad studijuoti į JAV atvykę europiečiai mokslus dažnai baigia greičiau. Nors dėl pasirinktos studijų krypties Diana buvo rami, pati pradžia kėlė nemažai įtampos. „Vadovėlio pavadinimas Calculate tuomet atrodė labai grėsmingas“, – juokiasi ji. Vis dėlto per trejus metus Diana sėkmingai įveikė ketverių metų bakalauro studijas.
Jos dienotvarkė tuo metu buvo itin įtempta: rytais – paskaitos, dieną – buhalterinis darbas, po pietų vėl studijos, o vakare – pamaina bare. Miegui likdavo vos trys keturios valandos. Taip ji gyveno beveik dvejus metus.
Darbas Wall Street’e – svajonės išsipildymas
Finansinei situacijai stabilizavusis, Diana į Jungtines Amerikos Valstijas atsivežė ir sūnų, kuris iki tol gyveno Šiauliuose su jos tėvais. „Baigusi studijas susiradau buhalterės darbą, tačiau už jį mokėjo mažiau nei už senjorių priežiūrą“, – prisimena ji. Tuo metu Diana net suabejojo, ar diplomas buvo vertas visų pastangų.
Vis dėlto, pakeitusi kelias darbovietes ir sukaupusi patirties, ji įsitvirtino. Nusivylimą pakeitė optimizmas, o darbas Niujorko Wall Street’e tapo tikru svajonės išsipildymu. „Pro darbo langą matydavau neseniai sugriuvusių Dvynių bokštų vietą. Tai erdvė, persmelkta žmonių ašarų, liūdesio ir slogios nuotaikos“, – pasakoja Diana.
Tačiau didžiulis tempas ir nuolatinis skubėjimas ilgainiui išsekino. Kelionė iš namų (Long Ailende) į darbą trukdavo net dvi su puse valandos į vieną pusę. „Išeidavau iš namų penktą ryto, o grįždavau apie devintą vakaro. Tuo metu pas mane jau gyveno sūnus“, – dalijasi ji.
Nuosavas verslas ir sėkmės spinduliai
Galiausiai Diana su sūnumi ir amerikiečiu sutuoktiniu nusprendė, kad metas pokyčiams, ir persikėlė į Šarlotę (Šiaurės Karolina) – ramesnį, švaresnį, Europą primenantį miestą, dažnai vadinamą bankų sostine.
Gyvendama Amerikoje Diana ištekėjo ir susilaukė dukters. Jos vyras – gydytojas reabilitologas, besispecializuojantis nugaros ir deformacijų gydyme.
„Atrodė, kad Šarlotė bus puiki vieta ne tik gyventi, bet ir dirbti. Tačiau banke taip ir nepraleidau nė vienos dienos“, – šypsosi Diana. Kurį laiką padirbėjusi buhaltere keliose kompanijose, ji pasinėrė į nekilnojamojo turto rinką.
Negalėdama apsispręsti, kuri sritis jai artimesnė – buhalterija ar investavimas, pasirinko abi: įkūrė įmonę, teikiančią finansines paslaugas nekilnojamojo turto investuotojams. „Tai gana sudėtinga buhalterijos niša, reikalaujanti specifinių žinių ir didelio asmeninio įdirbio, todėl beveik visoje šalyje neturime konkurentų“, – sako ji. „Man patinka dirbti su nekilnojamuoju turtu – apžiūrėti apleistus, apdulkėjusius objektus ir paversti juos patraukliais pasiūlymais. Investavimo projektai man teikia didelį džiaugsmą“, – atvirauja Diana. Vienas artimiausių jos sumanymų – sklypą apstatyti mažais, vadinamaisiais konteineriniais, namais ir sukurti nedidelį kvartalą.
Apie drąsą rizikuoti
Dianos kelias Jungtinėse Amerikos Valstijose buvo vingiuotas. „Kai atvykau, man buvo dvidešimt penkeri. Tada tai neatrodė taip sunku, bet dabar jau taip nebesakyčiau“, – šypteli ji. Gyvenimas penkiolikai žmonių viename namelyje ir taupymas iki paskutinio cento – net tam, kad užtektų paskambinti į Lietuvą – buvo rimtas išbandymas.
„Aš noriu dirbti. Nemoku tingėti, nepasėdžiu vietoje ir nebijau rizikuoti. Kartą dėl tokios drąsos vos nepraradau asmeninio būsto“, – pasakoja moteris. „Vyras kartais juokauja: visos žmonos grįžta su naujomis batų poromis, o tu – su namu.“
Diana niekada nenorėjo dirbti kitam – siekė būti pati sau vadovė. Didelis biurokratinis aparatas, kai norint pakeisti „vieną skaičiuką“ reikia pereiti daugybę etapų, jai buvo nepriimtinas.
Kas ten kitaip?
Pasak šiaulietės, prieš ketvirtį amžiaus skirtumas tarp Lietuvos ir Jungtinių Amerikos Valstijų buvo milžiniškas, ypač kalbant apie atlyginimus. „Tuomet gyvenimas už Atlanto atrodė gerokai geresnis. Dabar skirtumai beveik išnykę – šiandien, ko gero, jau nebevažiuočiau“, – svarsto ji.
Diana pastebi, kad Lietuvoje gyvenimo tempas lėtesnis – ir tai jai labai artima. „Amerikoje dažnai nelieka laiko ilgiems pasivaikščiojimams ar gyviems pokalbiams prie kavos puodelio su artimaisiais“, – sako ji.
Dar vienas svarbus skirtumas – žmonių tarpusavio santykiai. „Nors Amerikoje turime daug draugų, grįžus į Lietuvą supranti, kad bendravimas čia kitoks – tikresnis, šiltesnis, nepavaldus laikui.“
Savo prisiminimuose apie Šiaulius...
„Dažnai vaikštau pėsčiųjų bulvaru, prisimenu Centrinį miesto parką. Daug gražių prisiminimų siejasi su Medelyno mokykla, kurioje mokiausi, ir gimtojo rajono gatvelėmis, kuriomis kadaise vaikščiojau“, – šypsosi Diana.
Atsiliepimai