Dovilė, gimusi ir augusi Šiauliuose, jau du dešimtmečius gyvena ne Lietuvoje. Kas galėjo pagalvoti, kad Anglija – iš pradžių studentės planuose buvusi tik kaip vasaros stotelė darbui ir naujoms patirtims – taps nuolatiniais namais? Vis dėlto širdis ją dažnai grąžina į gimtąjį miestą: čia ji lanko artimuosius, vaikšto „kalbančiomis“ gatvėmis, jaukiai leidžia laiką. Dovilė mielai sutiko pasidalinti savo istorija ir tapti dalimi iniciatyvos „Globalūs Šiauliai“.
Darbas ne pagal specialybę
Vos atvykusi į Angliją, Dovilė jau pirmą savaitę sutiko savo būsimą vyrą. Nors po vasaros darbų grįžo tęsti studijų LCC tarptautiniame universitete Klaipėdoje, savaitgalius ir atostogas ji vis dažniau leisdavo Anglijoje. Vyras taip pat neretai lankydavosi Lietuvoje, ėmė čia kurti verslą.
„Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad taip nutiks, – šypteli moteris. – Savo ateities nesiejau su užsieniu.“
Baigusi bakalauro studijas Lietuvoje, Dovilė grįžo į Angliją – magistro studijoms pasirinko marketingą. Išbandžiusi darbą universitete su „startuolių“ projektais, moteris jau daugiau nei dešimtmetį dirba valstybinėje įstaigoje, prižiūrinčioje ir reguliuojančioje notarų, advokatų bei kitų teisinių institucijų veiklą. „Nors neplanavau likti, darbas man patinka – nėra monotonijos, gausu įvairių projektų, įgyju teisinių žinių, galiu save realizuoti ir jaučiuosi reikalinga,“ – pasakoja šiaulietė.
Artimųjų ilgesys
Skirtingai nei daugelis lietuvių emigracijoje, Dovilė Anglijoje neturi artimųjų – visi jie liko Šiauliuose. Todėl į gimtąjį miestą ji stengiasi grįžti kelis kartus per metus. „Kalėdas dažniausiai švenčiame Lietuvoje, o vasarą čia praleidžiame daug dienų. Dažnai vykstame į savo sodybą Dzūkijoje, kurią įsigijome prieš 17 metų,“ – pasakoja šiaulietė. Kita svarbi priežastis, dėl ko moteris daug laiko praleidžia Lietuvoje, – tai noras stiprinti dukters lietuviškąsias šaknis. Aštuonmetė mergaitė Anglijoje lanko lietuvių mokyklą, kur mokosi pagal lietuvišką programą.
„Mano tėvai, ypač tėtis, dažnai pas mus atvyksta. Tas ryšys mums labai svarbus. Beje, vyras, mokėdamas net septynias kalbas, gana gerai kalba lietuviškai, todėl bendravimas su artimaisiais yra šiltas ir artimas,“ – džiaugiasi Dovilė.
Atvirumas pasauliui ir ateities planai
Nors Dovilė labai prisirišusi prie Šiaulių ir lietuviškų tradicijų, save ji vadina pasaulio piliete. „Turbūt tas lankstumas paveldėtas iš mano tėčio. Jis daugelį metų dirbo Švedijos įmonėje, todėl dažnai būdavo užsienyje, o kartu su juo neretai keliaudavome ir mes, – prisimena moteris. – Gal todėl kiekvienoje šalyje, taip pat ir Anglijoje, gebu atrasti kažką gražaus – žmones, gamtą, kultūrą. Net ir tas vadinamasis „perdėtas“ anglų mandagumas man labai mielas, ypač palyginus su mūsų tautiečių mėgstamu niurzgėjimu, kurį, tiesa, iš dalies galima pateisinti dėl smarkiai išaugusių kainų, neretai stebinančių net vakariečius.“
Keliauti mėgstanti Dovilė didžiuojasi Lietuva, negali atsidžiaugti jos grožiu ir stebisi čia įvykusiais bei tebevykstančiais pokyčiais, kurių per dvidešimt metų būta išties daug. Ateityje šiaulietė svajoja visus pavasarius ir vasaras leisti gimtinėje.
„Kai dukra baigs mokyklą ir pasuks aukštojo mokslo keliu, galėsime sau tai leisti. Dukrai čia taip pat labai patinka, o kas žino – gal ir ji savo studijoms pasirinks Lietuvą,“ – šypsosi Dovilė.
Savo prisiminimuose apie Šiaulius...
Dažnai grįžtu į mokyklos laikus – į Didžvarį. Beje, su dukra turime gražią tradiciją – kiekvieną kartą būdamos Šiauliuose, dviračiais arba pėsčiomis aplankome mano vaikystės vietas: centrinį parką, Šiaulių kultūros centrą, praeiname Kaštonų alėja, stabtelime kepyklėlėje. Būtinai užsukame prie „Lapės“. Mėgstu sustoti prie „Pelikanų“, „Trijų nykštukų“, pakelti akis į Šiaulių bulvaro meninius ir reklaminius akcentus – dabar pastebiu tai, ko anksčiau galbūt net nematydavau.
Šiauliai man visada buvo...
Namai. Saugumas. Mano vaikui šis saugumo jausmas taip pat labai svarbus. Gera, kai nereikia brautis per žmonių minias, gera būti ramybės apsuptyje. Šiauliai – man žydintis miestas.
Atsiliepimai