Pirmi darbo metai – ir jau tokie intensyvūs. Paprašėme gidžių pasidalinti įspūdžiais, kokie jie buvo?
Jurgita Karalevičienė: Pilni iššūkių, malonių susitikimų, gerų emocijų ir labai intensyvūs.
Jurgita Zabielė: Ekskursijas į Katedrą bei apžvalgines pradėjau nuo balandžio, Jurginių, ir iš karto sulaukta didelio ekskursantų susidomėjimo nauja Šiaulių Katedros apžvalgos aikštele. Džiaugiuosi kad gavau tokį „šaltą dušą“ ir iki šios dienos pravedusi jau virš poros šimtų ekskursijų galiu retrospektyviai save vertinti ir stebėti ekskursantų ir savo bendradarbiavimą – juk ekskursijos atmosferą kuriame visi kartu.
Kuo jus patraukė Katedra? Tapote vos ne pagrindinėmis jos lankytojomis.
JK: Baigdama gidų kursus gavau pasiūlymą savaitgaliais vesti ekskursijas Katedroje. Pagalvojau, o kodėl gi ne, niekas mūsų gyvenime nenutinka šiaip sau, sutikau ir pradėjau ruoštis. Pernai, balandžio 23 d. per Jurgines startavome su bendramoksle Jurgita. Dvi Jurgitos, viena kitą palaikydamos, padėdamos. Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus katedra yra Šiaulių miesto dominantė, tad žinios apie ją reikalingos bet kokiai ekskursijai apie Šiaulius. „Visi keliai Šiauliuose veda prie Katedros“. Besiruošdama ekskursijoms, radau daug informacijos apie varpus ir juos tiesiog „įsimylėjau“.
JZ: Kodėl Katedra? Todėl, kad mano susidomėjimas amžinosiomis vertybėmis prabudo jau studijuojant istoriją, architektūrą, dailę, psichologiją (esu diplomuota istorikė ir psichologijos magistrė). Mane žavi išlikusi pasaulyje senovės ir viduramžių architektūra, o istoriją kuriame ir perrašome nuolat.
Ar jau suskaičiavote, kiek pirmi metai davė darbo? Kiek ekskursijų vyko?
JK: Kaip pajuokaujame su Jurgita, jau artėjame prie tūkstantojo kliento kiekviena. Suskaičiuoju apie 50 ekskursijų, gal ir daugiau. Manyčiau, kad ir ekskursijos dalyvių virš 750.
JZ: Manau, virš poros šimtų ekskursijų, jau sunku skaičiuoti. Visos mano ekskursijos Šiauliuose Vienareikšmiškai susijusios su Šiaulių įžymybe – Katedra, nesvarbu, kopiam į bokštą ar ne.
Prisiminkite (ne)smagių nutikimų ekskursijose...
JK: Gal reiktų pasidžiaugti, kad nemalonių nutikimų tikrai nebuvo. Gal kokio nesusikalbėjimo, neaiškumo. O smagių akimirkų labai daug: dėkingos užsidegusios ekskursantų akys, po ekskursijos klausimai: „O kur toliau? Ką dar pamatyti?“ Bet gal išskirčiau vieną labai linksmą nutikimą: Užsakyta ekskursija antrokams, lipame į bokštą, nusileidžiame ir turime sulaukti kariliono varpų skambėjimo 12 val. Šventoriuje ramiai stovėti ir laukti tokiems ekskursantams sunku, tai triukšmo ir judesio daug. Pradedu pasakoti legendą apie jautį, gulintį ant kalno, po žodžių „jei priglaustumėte ausį prie žemės, išgirstumėte, kaip plaka jo širdis“ įsivyravo tyla ir visa grupė gulėjo ant žemės priglaudę ausis ir patvirtino, kad tikrai girdėjo ...
JZ: Norisi prisiminti tik smagius nutikimus, bet buvo visko... Smagu, kai vyresni žmonės savom kojom įveikia beveik 70 metrų aukštį, nors būdami žemai pūškuoja dūsaudami. Smagu, kai „išdykę suaugę“ išjudina beveik 1,5 tonos sveriantį varpą ir net medituoja jo klausydamiesi, džiūgauja kaip vaikai gavę norimą žaisliuką. O labiausiai smagu, kai jaunoji karta (net 2–3 metų vaikai įkopia kaip tos boružės delnu į tokią viršūnę). Gidui didžiausias komplimentas – kai žmonės kviečia vieni kitus ir kartoja tokias ekskursijas. O nesmagiausia – ekskursantai be kantrybės reikalauja greičiau įleisti į bokštą be jokių pasakojimų – vertina gidą tik kaip raktininką. Taip nutiko tik keliskart, tuo net nesistebiu, nes dar ne visi suprantame gido svarbą ekskursijoje. Visa laimė, kad tokių ekskursantų – mažuma.
Kaip sugalvojote tapti gidėmis? Gal tai buvo sena svajonė?
JK: Pasikeitus gyvenimo aplinkybėms, pamaniau, kad reikia dar kokios veiklos savaitgaliais. Kelionės, kelionių organizavimas savo šeimai, draugams visuomet buvo mano gyvenime, tad nusprendžiau pratęsti kitu lygiu, profesionaliai. Ir supratau, kad tai – visiškai skirtingi dalykai.
JZ: Esu varlė keliauninkė ir tokia išliksiu visuomet. Gidavimas yra būdas išreikšti save ir panaudoti savo įgytą patirtį. Esu įsimylėjusi Šiaulių Katedrą, nes su jos vaizdu pro savo namų langus keliuosi ir net nedegu šviesos vakare (ji nuostabiai apšviesta).
Ką pritaikote gido darbe iš savo profesijos?
JK: Turiu inžinerinį išsilavinimą, 26 metus dirbu finansų srityje – vyr. buhalterė, tiek pat vadovaujamo darbo patirties, kuri duoda gebėjimą kalbėti ir, žinoma, numatyti bei išspręsti konfliktines situacijas. Finansininko patirtis – teisingai suskaičiuoti mokesčius.
JZ: Be pasaulio, Europos bei Lietuvos istorijos nė žingsnio. Taigi, istorijos studijos duoda didžiausią „pelną“ mano gido darbe. O psichologija – strateguojame bendravimą su skirtingo amžiaus ir būdo žmonėmis, juk į ekskursijas ateina ir net keturių kartų žmonės.
Kokie ateities planai?
JK: Kol kas judu toliau. Šiuo metu mokausi kelionių vadovo kursuose. Gidas + kelionių vadovas, manau, suteiks daugiau galimybių ir, žinoma, naujų darbo pasiūlymų. Abi specialybės papildo viena kitą ir leidžia suteikti kokybiškesnę paslaugą.
JZ: Kaip sako turistai – „į platesnius vandenis“! Dar lankydama gidų kursus planavau orientuotis į slavų kraštus, nes buvau išmaišius Baltarusiją bei Ukrainą. Dabar ką tik gido akimis keliavau po Graikiją bei Italiją – senoji Europa mane žavi savo gotikine architektūra. Bet Lietuvos, o ypač bažnyčių, aš tikrai neapleisiu ir jau seniai kolekcionuoju ir kuriu maršrutą aplankant kelias dešimtis Lietuvoje esančių Šv. Petro ir Pauliaus bažnyčių. Gal ir rasiu tokių turistų, kad įsimylėtų bažnyčias kaip ir aš. Norisi ir savo kraštą (Švenčionys, Ignalina bei Molėtai ir t.t.) parodyti žemaičiams.
Ar rekomenduotumėte kitiems gido darbą?
JK: Manau, tai kiekvieno apsisprendimas – ar rinktis šią specialybę. Keliauti yra viena patirtis, o lydėti ekskursantus ir jais besąlygiškai pasirūpinti bet kokioje situacijoje – tai visai kas kita. Labai malonu po ekskursijos išgirsti ekskursantų padėką ir nuoširdų nustebimą, kaip pasakai, kad tai tik pirmieji darbo mėnesiai, manau, tai atperka viską.
JZ: Laaaabai daug atsakomybės. Dirbant šį darbą galima išlavinti save įvairiapusiškai. Taigi, toks mano patarimas: pirmyn! Gidų niekada nebus per daug, o mylinčių savo darbą – labai labai trūksta.
Kokių savybių reikia gidui?
JK: Manyčiau, kad dėmesingumas kiekvienam ekskursijos dalyviui, mokėjimas spęsti iškilusias problemas, geri retorikos įgūdžiai, orientavimasis aplinkoje, didelis žinių bagažas ir gebėjimas tas žinias koncentruotai pateikti – esminiai gebėjimai. Ir, žinoma, nuolatinis tobulėjimas kaip ir kiekvienoje veikloje.
JZ: Kartais atrodo, kad gidas, kaip „juodasis kardinolas“: ir vedlys, ir kurstytojas pažinti pasaulį, o kiek dar povandeninių srovių. Neabejotina, kad gidas yra išskirtinis organizatorius – 100 procentų plius dar 100 procentų.
Svajonių ekskursija yra...
JK: Puikiai pavykusi, be nesklandumų su pabaigoje dėkingais ekskursantais. Kur ji vyksta, manau, visiškai nesvarbu.
JZ: „Pažinti nepažintą“ – gal tai kokie rūsiai ar kitos mūsų gyvenimo „džiunglės“. Tiksliai nežinau, bet man svarbu kurti mintyse vis naujas istorijas ir nebūtinai blaškytis kažkur ir bėgti iš Lietuvos. Tikrai nepabos Šiaulių Katedra.
Gido darbas – pramoga ar neblogas pajamų šaltinis?
JK: Kol kas pramoga ir atsipalaidavimo būdas.
JZ: Tai savęs, savo ribų išbandymas ir nuolatinė kūryba. Aš save realizuoju. o pajamos būtinos, kad galėčiau tobulėti ir kaip gidas, ir kaip žmogus. Šis darbas tikrai ne pramoga, o labiau naujos galimybės.
Kaip vertinate Šiaulių TIC organizuotus gidų kursus?
JK: Puikiai. Gerai organizuoti, puikūs lektoriai, savo sričių profesionalai. Pateikiama daug reikiamos informacijos, kurios būtinumą supranti tik vėliau, kai pradedi dirbti. Savo gyvenime laikausi principo: nežinai – išmok. Metai po kursų baigimo, vėl mokausi, taip papildydama žinias.
JZ: Puikiai, laiku ir vietoje. Dalyvavau labai aktyviai, toks jau žmogus esu. Noriu ir bendradarbių susirasti, ir mokytis iš jų.
Metų gidės
Atsiliepimai