NIJOLĖS VILUTIENĖS, EMILIJOS LIOBYTĖS-VILUTIENĖS, EMILIJOS VILUTYTĖS-BALAS PARODA „3 MOTERYS”

2023 m. balandžio 21 d. – gegužės 13 d. Šiaulių dailės galerijoje atidaroma Nijolės Vilutienės, Emilijos Liobytės-Vilutienės, Emilijos Vilutytės-Balas paroda „3 moterys“.

Paroda atidaroma 2023 m. balandžio 21 d., penktadienį, 17.00 val. Atidarymo metu parodos lankymas nemokamas.

Dvi Emilijos ir Nijolė iš Vilučių šeimos: močiutės, mamos ir dukros dailės paroda. Vilučiai – viena iš Lietuvos menininkų dinastijų, palikusių pėdsaką teatre, literatūroje, televizijoje, kine, tačiau daugiausia – dailės srityje. Žinomiausias šios šeimos dailininkas – Mikalojus Povilas Vilutis, o šįkart susitinka trijų kartų Vilučių šeimos moterys dailininkės: Emilija Liobytė-Vilutienė, jos marti Nijolė Ingelevičiūtė-Vilutienė ir Emilijos Liobytės anūkė, Nijolės ir Mikalojaus Vilučių dukra, Emilija Vilutytė-Balas.

Talentinga skulptorė, vaikų knygų iliustruotoja Emilija Liobytė-Vilutienė (1916–1955) nugyvenusi trumpą, bet ryškų gyvenimą, paliko iki šiol matomą pėdsaką pokario Vilniaus meno gyvenime, jos artistiška prigimtis nepaliovė žavėti amžininkų, o dabartiniai jos kūrinių žiūrovai gėrisi stebinančiu gebėjimu pagauti natūrą, išreikštu tiek skulptūrose, tiek piešiniuose, kurie kaip tik ir sudaro didžiumą parodoje pristatomos kolekcijos.

Grafikė Nijolė Ingelevičiūtė-Vilutienė (g. 1949) puiki ofortistė, pastaruoju metu vis dažniau pasirodo ir kaip piešėja. Romantiniu polėkiu ji artima abiem Emilijoms – anytai, kurią pažįsta tik neakivaizdžiai, per artimųjų prisiminimus, šeimos archyvo fotografijas bei dailės kūrinius, ir anytos garbei Emilijos vardu pakrikštytai dukrai. Nijolė puikiai susikalba ir su vyresniąja, ir su jaunąja Emilijomis, nes jai artima medžių kalba, kuria taip žavėjosi anyta, ir moters kūno kalba, kuriai tiek daug dėmesio skiria dukra.

Emilija Vilutytė-Balas (g. 1977) baigusi grafiką Vilniaus dailės akademijoje ilgokai dairėsi, kokiu keliu eiti. Studijuodama ji išsiskyrė neeiliniais plakato dailininkės gebėjimais, bet ši sritis, kaip ir plakatui artima spaudos iliustracija jos netenkino. Plakatistės talentą ir romantinį polėkį ji sulydė ir įtaigiai reiškia mistiškos nuotaikos ryškių spalvų, aktyvių formų figūrinės tapybos kompozicijose, kurių pagrindinė veikėja dažniausiai yra jos pačios alter ego – kaskart vis naują pavidalą įgyjanti moteris, visada miestietė, visada draskoma egzistencinių problemų, kurių neturi vilties įveikti, kaip dauguma šiuolaikinių žmonių. Kas žino, gal tuose kūriniuose ataidi ir močiutės gyvenimo dramos refleksijos?

Dr. Giedrė Jankevičiūtė