Tikriausiai kiekvienas miestas, miestelis ar net kaimas turi žmogų, kuris savo gyvenimu ir palikimu ryškiai atspindi vietos dvasią – genius loci. Po ilgokai užtrukusių ieškojimų ir naršymų istorijos lobynuose, džiaugiuosi šiuo kukliu atradimu – asmenybe, kuri gimė, užaugo ir didžiąją gyvenimo dalį praleido Šiauliuose, čia ir mirė. Jos kūriniai jau vien savo pavadinimais atspindi mums supančios aplinkos temas: „Brangiausias pėdas“, „Lopšinė‘, „Sūnui“, „Draugui“, „Tėvui“, „Broliui“, „Užkerėtame dvare“, „Atkakli širdis“, „Vaiko pasaulis“ ir mūsų tapatybės atspindys – „Šiaulių miesto lyrinė kronika“.
Pasinaudokime pastaruoju kūriniu ir pasivaikščiokime po Šiaulius taip, kaip tai darydavo visa Lukauskių šeima praėjusiame amžiuje po Didžiojo karo: tėvas Stasys, mama Helena, vyresnioji sesuo Zulė ir pati Hania.
„Visi čia takai išvaikščioti,
Savas medis ir savas akmuo“.
Taip savąją kroniką pradeda Ona, savo kūrybą mėgusi pasirašyti Hanios vardu ir tėvo giminės iš Žemaitijos atnešta Lukauskaitės pavarde. Štai kaip ji rašo apie save: „Gal dažnas pavadins mane romantike, tegu, neįsižeisiu. Nepriklausau tiems, kurie „norėtų ir Olimpą apsėti kukurūzais“!
Taip su lyrika, prisiminimais ir įžvalgomis keliausime nuo miesto gyvenimo pradžių pradžios per Šiaulių „Rasų“ didįjį kalnelį, pro Onos kuklaus būsto langus į didžių įvykių atminties vietas bei jos tėvo atminimo gatvę. Tinkamiausias tam metas – pavasaris, nes:
„Mano pavasaris – kaip tulpės lapas
pro kietą pašalą į saulę kalasi,
svaigus, vėjuotas, švarkas atlapas,
glėbyje – žemė, nuo aistros pabalusi“.
Panorėsite pajusti gūsį aistros, būtinai paragausime Hanios kavos! Koks tai buvo gėrimas, mums papasakojo Onos kaimynė Albina: „Juoda – kaip naktis, saldi – kaip bučinys, karšta – kaip ...“ Tikiu, užbaigsite šią mintį kartu su paskutiniu gėrimo gurkšneliu. Beje, prie kavos gal būt pritiks ir Lukauskių desertas, apie kurį savo prisiminimuose rašė šviesaus atminimo šiaulietis Vytenis Rimkus. Smalsu?!
„Ji buvo šiaulietė. Labai mylėjo šį miestą, jautė jame savo šaknis. Šiauliai – ne tik gimtasis miestas, kuriam žmogus visuomet jaučia sentimentus. Tai buvo O. Lukauskaitės asmenybę suformavusi aplinka“. Taip asmenybės ir miesto ryšį knygos „Apie laisvę ir apie tulpės žiedą“ įžanginiame straipsnyje „Nepavergto žmogaus pasaulis“ nusako literatūrologė, humanitarinių mokslų daktarė Dalia Striogaitė.
„Hanė Lukauskaitė buvo viena iš tų retų asmenybių, kurios per visą audrotą gyvenimą sugebėjo išlikti romantikais. Jos pakylėta mąstysena, bebaimis tiesos sakymas, net ir bibliotekininkės darbas be galo tragiškame valstybinės viešosios bibliotekos tarpsnyje, gelbstint seniausias knygas ir periodiką, rodo jos betarpišką santykį su visa, kas ją supo“. Tai kraštotyrininkės, bibliotekininkės Nijolės Petraitytės-Jurkevic žodžiai įžangoje iš jos rinkinio, apimančio Onos literatūrinį palikimą, memuarus, vertimus, dokumentus bei amžininkų prisiminimus.
„Užaugusi garsaus kairiųjų pažiūrų advokato, visuomenės veikėjo, aktyvaus ir principingo miesto savivaldybės tarybos nario Stanislovo Lukauskio (1869-1925) šeimoje, ji perėmė tėvo idealus ir dvasines vertybes. Svarbiausios jų – asmenybės laisvė, piliečio teisės, nesitaikstymas su bet kokia neteisybe“. Taip apie vieną ryškiausių asmenybių Šiaulių miesto istorijoje atsiliepia istorikas, humanitarinių mokslų daktaras Jonas Sireika.
su Ona Lukauskaite 1972 metais mažame, pilname knygų kambarėlyje, kur ji leido savo senatvę. Mano žmona Natalija tada pasiūlė mane nuvesti „pas įdomiausią Šiaulių moterį“ – ir nei kiek nesuklydo“. Taip savo pažintį aprašė poetas, eseistas, vertėjas, literatūrologas, filosofijos daktaras Tomas Venclova straipsnyje „Onos Lukauskaitės atminimui“, paskelbtame „Draugas“ (Chicago), 1983.
„žmogaus taurumo švytėjimai“, kurių jinai ieškojo, kuriuos ji rasdavo pas kitus, iš tiesų geriausiai apibūdina ją pačią. Ji nežinojo, kas yra baimė, nedėjo ant svarstyklių savo gerumo...“. Šie žodžiai – iš Algirdo Juliaus Greimo, kurio atminimą Šiauliai susigrąžino pervadindami P. Cvirkos gatvę, straipsnio „... apklojo ūkanos, apgaubė voratinkliai“, išspausdinto „Akiračiai“ (Chicago), 1984.
Nuotraukos iš Šiaulių „Aušros“ muziejaus. Šaltinis – limis.lt.
Gidas Saulius Stasiūnas lauks prie Turizmo informacijos centro, Vilniaus g. 213
Ekskursijos trukmė – 1 val. 30 min. Kelionės pėsčiomis ilgis – apie 2 km.
.jpg)
Dalintis nuoroda el. paštu