Keliaujantys miesto ambasadoriai – taip galima būtų pavadinti Šiaulių gidus. Ar tai būtų kelių valandų pasivaikščiojimas po miestą, ar teminė ekskursija – gidas eina pirmas. Tik nuo jo asmenybės priklauso, kokį įspūdį eksursantai „parsineš“ namo. Šiemet minėdami Tarptautinę gido dieną, apdovanojame gidą Gintautą Tumulį už 2019 metais sukurtas ir vestas ekskursijas „Istorijos kodas: 1500x150x1.5“, „Stipresnė už kalavijo plieną“, „Prašvilpk su vėju per Aušros alėją“
Ekskursija „Istorijos kodas: 1500x150x1.5“ jau rado savo publiką. Paruošėte ekskursiją „Aušrininko pasakojimai“, aktyviai dirbate gidu pristatant miestą ir Lietuvą. Kodėl būtent tokios, istorinės, temos? Kaip ir kodėl atsirado šios ekskursijos?
„Lūpos kalba tai, ko pertekusi širdis“ – Šv. Raštas. Natūralu, kad, kai reikėjo gidų kursuose paruošti autorinę ekskursiją, aš pasirinkau tai, kas yra mano širdyje. Mane be galo žavi Lietuvos nepriklausomybės kelias. Tas nepalaužiamas laisvės siekimas. Kiekvienoje situacijoje įvairiais būdais: ginkluotu sukilimu, švietimu knygnešių laikais ir galiausiai daina – nepraliejant priešų kraujo. Kartai, kuri gimė ir užaugo nepriklausomoje Lietuvoje gali atrodyti, kad viskas taip visuomet ir buvo. Jiems sunku suvokti, kokia kaina yra sumokėta už tai, ką jie dabar turi. Ekskursijos metu turiu unikalią galimybę ne moralizuodamas pasakoti apie tuos laikus, kai už trispalvės nupiešimą ar Gedimino stulpų nubraižymą buvo galima labai nukentėti. Turiu galimybę kalbėti apie Baltijos kelią, Sausio 13-osios įvykius, Sąjūdį. Kalbėti ne iš perskaityto teksto, o iš patirties. Trokštu dalintis meile Lietuvai ir žadinti patriotinius jausmus bei pilietiškumą. Todėl šios ekskursijos metu mes ne tik sužinome apie Šiaulius, bet ir apie Lietuvos istoriją.
Su pradinių klasių mokiniais linksmai žygiuojame per miestą, žaidžiame linksmus pažintinius žaidimus, su vyresniais moksleiviais diskutuojame, o suaugusiųjų ekskursijoje dalyviai įsitraukia dalindamiesi savo pergyvenimais ir patirtimis. Džiaugiuosi, kad šiemet trys mano ekskursijos: „Istorijos kodas 1500x150x1.5“, „Aušrininko pasakojimai“ bei „Stipresnė už kalavijo plieną“ yra įtrauktos į Kultūros paso programą.
Turbūt net turėdami pačią geriausią ekskursijos idėją, tik nemokėdami jos pateikti, negalime tikėtis gero rezultato… Gerai pirmu smuiku griežiantis gidas – būtinybė ekskursijoje. Tad ką jūs pavadintumėte geru gidu? Kokių savybių reikia tokiam darbui?
Be abejonės, sugebėjimas perteikti informaciją yra svarbiausias gero gido bruožas. Gidas tarsi vertėjas išverčia akademinę istorikų, meno žinovų ir kitų specialistų kalbą į, kaip kažkas yra pasakęs, „žmonių kalbą“. Tai reiškia, kad gidas turi suprasti, apie ką kalba žinovai ir atpažinti savo auditoriją: ar tai yra vaikai, ar jaunuoliai, ar senjorai, žinoti, kokio išsilavinimo, kokių pomėgių, specialybių yra žmonės. Tada jis gali perteikti žinią taip, kad žmonės ne tik suprastų, bet ir visa tai pamėgtų. Vienas maloniausių nutikimų man būnant gidu įvyko pačioje veiklos pradžioje. Vedžiau, berods, tik trečią ekskursiją ir jos metu netikėtai vienas jaunuolis šūktelėjo: „Jei taip butų dėstę mokykloje per istorijos pamokas, aš nebūčiau bėgęs iš pamokų“. Tai mane labai padrąsino tęsti šią veiklą. Norėčiau tapti gidu, kurio klausydami žmonės prarastų laiko nuovoką ir net nepastebėtų, koks yra oras – lyja, sninga ar kepina saulė.
Kokie ateities planai? Kokių ekskursijų gali tikėtis šiauliečiai ir miesto svečiai?
Tarptautinei moters dienai esu parengęs ekskursiją „Šiauliai. Ieškokime moters“. Jos metu noriu pasakoti apie moteris, gyvenusias ir kūrusias Šiauliuose prieš šimtą metų. Ekskursija „subalansuota moterims, bet tinka ir vyrams“. Būtų gražu, kad į ją vyrai pakviestų savo moteris tarsi į pasimatymą, nes pasivaikščiojimą po miesto centrą noriu užbaigti kavinėje, kur prie pyragaičio ir kavos puodelio esu numatęs kiekvienai dalyvei padovanoti po sonetą.
Taip pat galvoje dėliojasi dar viena istorinė ekskursija, tik šį kartą joje kalbėčiau ne apie laisvę, o apie kitą stebuklą. Tai vienos seniausių pasaulyje kalbos išsaugojimą. Ja norėčiau žadinti meilę gimtajai lietuvių kalbai. Viena pažįstama mokytoja pavadino mano idėją utopija, bet aš linkęs surizikuoti.
Dalyvauju turizmo informacijos centro (TIC) organizuotame ekskursijų cikle „Šiaulių gatvės pasakoja“, pristatau Aušros alėją. Taip pat „sėdžiu ant atsarginio suolelio“ laukdamas savo momento TIC-o parengtoje teatralizuotoje ekskursijoje „Pagauk momentą!“.
Atsiliepimai