ČIKAGOS LIETUVIAI Į ŠIAULIUS UŽSUKA VASARĄ

Kaip išlaikyti ryšius su šalimi, iš kurios išvykta jau prieš kelias dešimtis metų? Kaip išlaikyti kalbą ir tradicijas? Kiekvienas emigrantas gali papasakoti savus receptus, kaip jam sekasi būti lietuviu už savos šalies sienų. Šiame interviu Šiauliuose gyvenę, o dabar „Čikagiškėse“ įsikūrę Aušra ir Ramūnas Paulauskai pasakoja apie savas veiklas už Atlanto, patirtis ir ateities planus.

Ši aktyvių, lietuvybę įvairiais būdais puoselėjančių lietuvių šeima neslepia – į Lietuvą atvyksta tik vasarą. Vaikams tai linksmiausios atostogos! Jie ne tik susitinka savo mylimus senelius, bet ir sudalyvauja lietuviškose stovyklose. Naujos pažintys, „lietuviški bajeriai“, nauja ir neįkainojama patirtis. Lietuvoje ypatingai gražu, o ir orai vasarą dažnai lepina. Šeima čia praleidžia apie 1,5 mėnesio. Žinoma, visi susitikimai, laikas su seniai matytais ir išsiilgtais giminaičiais ir draugais prabėga akimirksniu. Ruošdamiesi skrydžiui per Atlantą atgal, jie visada įsigyja  lietuviškų vadovėlių, knygų, skanumynų, bei lietuviškų atributikų. Toks tas emigranto gyvenimas.

Ramūnas Amerikoje jau nuo 1999 metų. Kaip pats sako – emigrantas veteranas. Dabar langų valymo verslą valdantis vyras papasakojo, kad pirmą kartą į JAV išvyko dar antrame studijų kurse, tuo metu jau turėjo minčių ten ir pasilikti. Tačiau buvęs aktyvus studentas, šokęs Šiaulių universiteto liaudiškos muzikos ansamblyje „Saulė“, baigė specialiosios pedagogikos studijas Šiaulių universitete ir su „Saule“ išvyko į JAV. Tada jis ir nusprendė likti ir leisti savo šaknis svečioje šalyje.

Šiam ansambliui jis dėkingas ne tik už galimybę aplankyti ne vieną užsienio šalį, bet ir sutiktą gyvenimo meilę! „Prisišokome“, - prisimindamas draugystės pradžią su šypsena pasakojo vyras. Šokiai, aktyvi veikla, panašus požiūris į gyvenimą, vertybės sieja šeimą, kurioje auga du sūnūs – Tauras ir Ąžuolas.

Gyvendama Amerikoje Paulauskų šeima ypatingai myli savo gimtinę, kurioje gimė ir augo. Jiems labai svarbu perduoti lietuvybės šaknis savo atžaloms – vaikai turi lietuviškus gimimo liudijimus, jiems suteikti lietuviški vardai. Kaip atrodo šeimos savaitgaliai? „Šeštadieniais aš pati mokau savo vaikus lietuvių kalbos, kadangi baigiau pradinio ugdymo ir papildomo meninio ugdymo studijas Šiaulių universitete, tai pati noriu suteikti savo vaikams stiprius lietuvių kalbos pamatus,“ – pasakojo Aušra.

 Savaitgaliais vaikai mokomi lietuviškai skaityti, rašyti, sužinoti kuo daugiau apie Lietuvą ir jos istoriją. Šeimoje bendraujama tik lietuvių kalba. Juokais ir rimtai emigrantai lietuvių kalbą vadina slapta kalba. Taip sakydami jie sudomina vaikus kalbėti tėvų gimtąja kalba. Vaikams, panašu, patinka toks žaidimas.

Tiesa, mažieji neretai užsimiršta ir pradeda tarpusavyje kalbėtis angliškai, tačiau tėvai griežtai laikosi svarbiausios namų taisyklės- broliai tarpusavyje, su tėvais ir seneliais privalo kalbėti tik lietuviškai. Ištiesų tai nėra lengva užduotis „tačiau tai daryti verta“ – šypsodamiesi vieningai atsako Aušra ir Ramūnas. Tiesa, Aušra su Ramūnu neretai savaitgaliais dar užimti ir lietuviškų renginių, vakarėlių, gimtadienių pravedimais arba dalyvauja įvairiose lietuviškose veiklose, projektuose. Šiuo metu Aušra dainuoja „Dainavos“ chore, Ramūnas šoka liaudies šokių kolektyve “Laumė”. Anksčiau kartu vaidindavo teatro sambūryje „Žaltvykslė“.

„Mes trys kolegės esame atsidarę nuostabią vaikučių mokyklėlę – „Meno Laboratoriją“. Mokyklėlė skirta mažiems lietuviškose ar mišriose šeimose augantiems vaikams, kurie nori pažinti lietuvių kalbą, papročius, tradicijas. Vaikus ugdome per menus: piešiame, lipdome, kuriame, pažindiname su raidėmis, skaičiais. Įvairios dainelės, šokiai, vaidyba praturtina mokymą. Dainas užsiėmimams kiekvieną savaitę kuriu pati, apie tai kas svarbu ir jiems tuo metu aktualu. Dainuodami mokomės svarbiausių dalykų tokių kaip turėti draugą, kaip plauti rankutes, kaip „O“ raidelė panaši į obuoliuką arba kaip skauda jei užgauname ne tik draugą bet ir gėlytę ar žaisliuką. Žinoma, jie mokomi ir lietuviškų liaudies žaidimų bei šokių“, - pasakojo emigrantė Aušra Jasaitė Paulauskas.

Pusdienį trunkantys meno mokyklėlės užsiėmimai būna pripildyti daug meilės muzikos ir juoko. Kaip pasakojo emigrantė, ji visada sakiusi, kad muzikos mokytoja tikrai nebūsianti: „Baigiau pradinį ir papildomą meninį ugdymą bei edukologinę psichologiją. Ir, žinoma,  mano pirmas darbas buvo Šiauliuose dirbti muzikos mokytoja. Dirbau valstybinėje mokykloje, kur turi „kažką ant savo galvos“. Atėjau pilna idėjų ir noro dirbti, tačiau greitai pasijutau „nusodinta“. Tu negali to ar ano daryti, tau pakerpa sparnus ir tu tiesiog nebenori nieko. Turi daryti kas parašyta planuose, ir savo šalia esančius menus, kurie labai praturtintų pamoką turi pastumti į šalį, nes pavyzdžiui ant langų suklijuotos natelės ar kiti vaizdiniai, padedantys vaikams įsiminti teorines žinias nelabai estetiškai atrodo iš lauko pusės. Džiaugiuosi, kad dabar turiu galimybę dirbti taip, kaip noriu. Ir dėl tų spindinčių vaikučių akyčių tiesiog norisi verstis per galvą, kad juos kuo labiau sudominti, kad jie visą informaciją gautų kaip skaniausią pyrago gabalėlį, kurį jie priima su didžiausiu malonumu“- dalinosi įspūdžiais Aušra.

Įkurusi vaikų teatro studiją „Užtrauktukas“ emigrantė džiaugiasi, kad kartais jos muzikiniai spektakliukai gimsta skaitant Šiauliuose gyvenančio dailininko, iliustratoriaus, kygų autoriaus Dainiaus Šukio knygučių arba klausantis edukologės, muzikos meistrės, nepakartojamų dainų autorės ir atlikėjos Lauros Remeikienės dainelių.

Vasara – tas laikas, kai galima laisviau keliauti, mat vaikams atostogos mokykloje. Šįkart į Šiaulius šeima parvyko kiek daugiau nei mėnesiui. Ir, kaip patys sako, vis kažką naujo randa grįžę į savo studijų miestą. Emigrantai jau aplankė „Baltų kelio“ centrą, Turizmo informacijos centrą, atnaujintą Centrinio parko estradą, veidą pakeitusį bulvaro amfiteatrą: „Kiekvienais metais vis norisi praeiti bulvaru, prisiminti, laikus, kai studijavome, tada nepraleisdavome progos užsukti į „Šalom“ kavinę, kuri buvo pakeliui į bendrabučius. Šis miestas pilnas sentimentų.“ Šeima džiaugiasi, kad mieste daug pramogų vaikams: ir ežerai, ir fontanai, žaidimų aikštelės.

Jei tik turėtų galimybę, kaip koks Napoleonas, į Ameriką pora išsivežtų studentų kadais pamėgtą klubą, visų vadintą „Arklidėmis“. O gal geriau būtų grįžti ir čia viską turėti? Kol kas šeima neplanuoja krautis lagaminų ir grįžti į Šiaulius. Vaikai jau lanko amerikietiškas mokyklas, darbai, verslai generuoja pajamas. Gyvenimas vyksta. Kaip patys sako, vieną dieną grįš į Lietuvą. Bet dar ne dabar.

Atsiliepimai

Komentuoti