ARCHITEKTAS VYTENIS RUDOKAS: MIESTAS YRA AMŽINAS PROCESAS

Kiekvienas miestas jo lankytojams ir gyventojams atsiveria įvairiais kampais – žmonėmis, gatvių vingiais ar jaukiomis kavinukėmis. Nepaisant to, esama dar vieno matmens – jo erdvių ir architektūros, kuriančios tik jam vienam būdingą veidą. Artėjant atviros architektūros savaitgaliui „Pastatai kalba. Šiauliai“, vyksiančiam rugsėjo 24-25 dienomis, kalbiname architektą Vytenį Rudoką, kuris ženkliai prisidėjo prie Šiaulių architektūrinio miesto veido formavimo.

Koks yra Jūsų santykis su Šiaulių miestu ir jo architektūra?

Vieniems aš esu keiksmažodis, kitiems – pagarbos objektas. Būti architektu nėra profesija, tai – liga. Arba sergi, arba ne. Dėl to jaučiuosi tikras ligonis, nes gyvenu būtent tuo. O norint kažką sukurti turi tuo gyventi. Tai – paprasta formulė, kurią rasti galime ne tik architekto profesijoje. Vieni gyvena darbu arba šeima, kiti – istorija, praeitimi, sentimentais. Žmonių įvairovė yra įdomi. Asmeniški dalykai nėra įdomūs. Baigiau mokslus 1983 metais ir pagal paskyrimą atvažiavau į Šiaulius. Kaip ir visi maniau, kad padirbsiu tuos trejus metus ir vyksiu laimės ieškoti į didmiestį. Bet kai atvykau Šiauliuose buvo labai įdomus periodas, architektų bendruomenė buvo labai aktyvi, gyva, net kauniečiai atvykę pavydėdavo tokio mūsų bendravimo. Jo dėka supratau, kad nėra reikalo vykti kažkur kitur. Taip ir likau. Nepaisant to, aš nesijaučiu šiauliečiu. Žinoma, esu Šiaulių bendruomenės dalis: man ir skauda, ir įdomu, ir man rūpi, bet tų klišių, kuriomis apibūdinami Šiauliai, savyje nejaučiu. Man tai svetima.

Kaip pradėjote architekto kelią? Kas pastūmėjo imtis būtent šitos profesijos?

Nuo vaikystės piešdavau visokias karikatūras, šaržus ir kvailiodavau. Kartą būdamas antroje klasėje atvažiavau pas savo močiutę. Ji pasakė, kad moku gražiai piešti, užaugęs būsiu architektas ir jai namus pastatysiu. Taip buvo pasėta sėkla. Studijų metais daugiau studentavau, nei studijavau, bet buvo išskirtiniai dėstytojai (V. Jurkštas, K. Šešelgis…), kurie suformavo pamatus mano profesiniam mąstymui. Pradėjęs dirbti galutinai supratau, kad architektūra yra mano pašaukimas.

Kokią įtaką architektūrinės erdvės turi jose dirbantiems ar susiburiantiems žmonėms?

Yra dvi strategijos: arba pasakyti daug gražių žodžių, arba tiesą. Spėju, kad kiekvienas nori žinoti tiesą. Aš negyvenu ta gražiąja puse, į erdves žiūriu iš profesinės perspektyvos. Tai atradau pirmą kartą išlipęs Šiauliuose. Reikėjo parašyti darbelį, tai paskutinę naktį ir sudėjau tas „razinkas“, kurias čia atradau: erdvė, kurioje žmogus būna, priklauso nuo jo santykio su aplinka. Jei erdvė nekokybiška estetine ir funkcine prasme, nepatogi ir t.t., ji neleis žmogui realizuotis. Pati erdvė diktuoja žmogui, kokia ji yra, o žmogus pasiduoda diktatui arba pasitraukia iš jos. Tai ir yra raktas į architekto profesijos reikšmės suvokimą.

Kodėl yra svarbu Šiauliuose kalbėti apie architektūrą?

Šiauliečiui reikia pagaliau apsispręsti, jis kaimo ar miesto žmogus. Tai taikoma ne tik Šiauliams, bet ir visai Lietuvai. Labai ilgą laiką Šiauliuose nebuvo statomi daugiabučiai namai. Atgavus nepriklausomybę visi bėgo į individualius gyvenamuosius namus. Tai rodo žmogaus mentalitetą – mano žemė, mano sklypas, mano namas. Čia visiškai nėra miesto kultūros. Aš nesu prieš kaimo žmogų, visi turime paskirtį, per karus žlunga miestai, o kaimai išlieka. Taigi aš apeliuoju į šiaulietį ir klausiu – jis miesto ar kaimo žmogus?

Daugumai žmonių architektūra reiškia tik pastatus, kurie atlieka vienokią ar kitokią funkciją. Kiek architekto darbe yra laisvės kūrybai, o kiek įvairių apribojimų?

Senai atsakytas klausimas, bet nelabai malonus. Kalbant apie praktinį darbą, laisvės kūrybai yra apie 10 %. Praktikoje architektai paskęsta biurokratiniuose ir normatyvų labirintuose. Praktiškai 90 % užsakovų kurie ateina pas architektus, realiai nežino, ko nori. Sėkmės formulę sudaro užsakovo ir architekto duetas. Daug daugiau kūrybos atsiranda dalyvaujant architektūriniuose konkursuose. Čia pasimato ir architektų potencialas. Deja, Šiauliuose architektūriniai konkursai tampa atgyvena, nes šio proceso dalyviai neturi tikslo pasiekti maksimaliai gerą rezultatą.

Kaip apibūdintumėte Šiaulių miesto architektūrą? Kuo ji unikali, o galbūt jos architektūroje įžvelgiate kitų regionų ar šalių įtaką?

Miestas – ilgalaikis projektas, tai istorinių įvykių ir žmonių, kurie ten gyvena veiklos, pasekmė. Natūraliai miesto architektūra nėra vienalytė. Kiekvienas miestas susiformuoja savaip ir tai yra jo unikalumas. Čia matau, kad Šiauliai turi daug minusų. Iš urbanistinės pusės miestas yra be galo sudarkytas. Norint tai ištaisyti, reikėtų labai daug nugriauti ir perstatyti. Šiaulių architektūra fragmentiškai yra labai solidi, bet jos nedaug. Kalbame apie centrinę miesto dalį, kuri turi unikalių istorinių fragmentų. Potencialas yra beprotiškai didelis (kad ir ta pati „Elnio“ teritorija yra tiesiog nereali), bet mes kaip miesto bendruomenė neužaugome ekonomiškai ir intelektualiai, kad jį realizuoti.

Miestas yra amžinas procesas, bet tam tikros lokalios zonos, pavyzdžiui, aikštė, gali tapti baigtiniu dalyku. Ji gyvuos tol, kol užbaigtas objektas tenkins visus poreikius. Taip miestas ir progresuoja besikeisdamas.

Koks, Jūsų nuomone, sovietmečio architektūros likimas? Ar galėtumėte įvardinti kelis geros sovietmečiu statytų pastatų (arba/ ir rekonstrukcijos) pavyzdžius?

Yra daug puikių pastatų. Didžiausią pagarbą jaučiu buvusiai „Tauro“ sporto salei. Tuo metu jaunas architektas A. Dineika gavo užsakymą panaudoti pramoninį karkasą. Logiškai turėjo būti stačiakampė dėžutė su gražia apdaila, o meistras sukūrė architektūrą iš didžiosios raidės. Janonio mokyklos priestatas – puikus kontrasto principo kompozicijos panaudojimas. Taip pat puikūs pavyzdžiai yra parodų rūmai (Dailės galerija), „Laiptų“ galerija.

Kaip manote, kodėl Šiauliuose yra tiek daug apleistų, nenaudojamų pastatų?

Todėl, kad nėra reikiamo miesto kultūros mentaliteto. Gyvenimo peripetijos išplovė šiauliečių galvas ir įtikino, kad miestas nėra jų namai, kad miestas nėra kiekvieno asmens atsakomybė.

Kokia Jūsų nuomonė apie postmodernistinius Šiaulių pastatus? Kuo jie Jums žavūs, o gal kaip tik – atgrasūs?

Mano santykis su postmodernizmu labai griežtas, jį neigiau ir jam nepasidaviau. Visi stiliai turi savas misijas, o postmodernizmo misija – sugrąžinti humaniškumą ir emocijas. Modernizmas buvo atitolęs nuo žmogaus, tik funkcija ir švari forma. Mėgstu sakyti, kad nėra blogų spalvų, nėra blogų formų, jos tik neteisingai panaudojamos. Autorius yra atsakingas už rezultatą ir jo meninę kokybę.

Šiemet Šiauliuose vyksta Atviros architektūros savaitgalis, kurio metu bus atverta 15 įvairių miesto pastatų. Panašu, kad mieste tokio pobūdžio renginio, skirto miestiečiams ir miesto svečiams, kurio pagrindinė tema būtų architektūra, dar nėra buvę. Kokia Jūsų nuomonė į tokią iniciatyvą?

Kaip ir visos gražios iniciatyvos, vienos pasiseka, kitos – žlunga. Nors atrodo, kad viskas gerai, bet rytoj apie jas niekas nieko nebežino. Jei taip įvyksta, tokios iniciatyvos nelaikau sėkminga. Momentinė sėkmė yra nėra sėkmė, tai – emocija. Matau, kad „Pastatai kalba“ – jau patikrintas dalykas, ir kai jis atvyko į Šiaulius pastebėjau, kaip mūsų bendruomenė sureagavo į ją. Pajutau, kad jiems tai bus iššūkis, kad nebus taip paprasta. Subtilu čia yra tai, kad reikia išlaikyti reputaciją, nesukurti nesėkmės precedento, pasiekti maksimumą. Tikiu, kad sukelsite judesį, tačiau man įdomiausia ar paveiksite miestą. Šiauliuose yra daug intelektualų, bet šie šviesuoliai – pavargę. Čia ir yra paradoksas – gal ta šviesuomenė apsilankiusi nemokamose ekskursijose pajus įkvėpimą, ir ši iniciatyva tikrai įsimins šiauliečiams.

Šiauliai – gerai žinomas, tačiau architektūriškai dar neatrastas ir turtingas miestas. Kviečiame rugsėjo 24–25 dienomis į renginį „Pastatai kalba. Šiauliai“ tuo įsitikinti šiauliečius ir miesto svečius, bei iš naujo atrasti Šiaulių miestą.

„Pastatai kalba. Šiauliai“ organizuoja savanoriška, nevyriausybinė ir ne pelno siekianti viešoji įstaiga „Architektūros fondas“. Organizacijos veiklą finansuoja – Lietuvos kultūros taryba. Šiauliuose prie renginio prisideda partneris – Šiaulių turizmo informacijos centras. Projektą iš dalies finansuoja Šiaulių miesto savivaldybė.

Atsiliepimai

Komentuoti