Biudžetinė įstaiga Šiaulių turizmo informacijos centras
Vilniaus g. 213-90, LT-76348 Šiauliai
Juridinio asmens kodas 145398346
Duomenys kaupiami ir saugomi Juridinių asmenų registre

TALKŠOS EKOLOGINIS TAKAS

Gamtos objektai, Šiauliai

Teikiamos paslaugos vieta

Šiaulių miestas

Talkšos ekologinį taką sudaro 19 stotelių. Viso tako ilgis – apie 5 km. Kiekvienoje stotelėje yra įrengti stendai, kuriuose pateikiama svarbiausia informacija apie tos vietos išskirtinumą, augalus ir gyvūnus. Takas patrauklus visais metų laikais.  

1 stotelė. TALKŠOS EKOLOGINIS TAKAS

Pažvelgę į kairę pusę pamatysite miesto kapines, kuriose palaidotas žymusis filosofas Stasys Šalkauskis, kiti garsūs šiauliečiai.
Keliaudami Talkšos ekologiniu taku susipažinsite su išlikusia natūralia Talkšos ežero rytinės pakrantės gamta, pasigrožėsite atsiveriančiais ežero ir jo apylinkių kraštovaizdžiais, Šiaulių panorama, galėsite aptikti ir atpažinti kraštui būdingas buveines.
Kelių europinės svarbos buveinių fragmentų galima pamatyti ir šiame take – tai natūralūs eutrofiniai ežerai su plūdžių ir aštrių bendrijomis, eutrofiniai aukštieji žolynai, šienaujamos mezofitų pievos, tarpinės pelkės ir liūnai, nekalkingi šaltiniai ir šaltiniuotos pelkės, plačialapiai ir mišrieji miškai.
Prašytume laikytis tvarkos, nešiukšlinti, augalų neskinti. Tikimės, kad patirsite įspūdingų, malonių akimirkų, pasisemsite naujų žinių. Pajuskite gamtos grožį – linkime sėkmingos, įdomios kelionės!

2 stotelė. KULPĖS VAGA

Iš Rėkyvos ežero, kuris yra už 5 km nuo Šiaulių miesto centro, ištekanti Kulpė (upės ilgis 25,8 km) per Šiaulius kelis kilometrus srūva požeminiu tuneliu. Kulpė sujungia Talkšos ir Ginkūnų ežerus, o už Šiaulių įteka į Mūšą. Kulpė – dešinysis Mūšos intakas.
Upės žiotyse gausiai želia dilgėlynai (Urtica dioica), plačialapiai gysločiai (Plantago major), paprastieji apyniai (Humulus lupulus), žąsinės sidabražolės (Potentilla anserina). Veisiasi gėlųjų vandenų moliuskai: midijos (Mytilus), dreisenos (Dreissena polymorpha). Vandenyje esama gausių dumblio maurakulio (Volvox) kolonijų.

3 stotelė. ŽEMAŽOLĖ PIEVA

Vienapiestės gudobelės (Crataegus monogyna) gyvatvorė atskiria buvusią svarbiausią pramoninę Šiaulių dalį nuo išlikusios žemažolės pievos buveinės. Šiuose fragmentuose vyrauja neaukštos žolės, bet jų įvairovė didelė. Čia gausu paprastųjų apynių (Humulus lupulus), geltonžiedžių liucernų (Medicago falcata), pievinių miglių (Poa pratensis). Pavasarį pražysta ganykliniai kiškiagrikiai (Luzula campestris), aitrieji vėdrynai (Ranunculus acris), vėliau smulkiais mėlynais žiedais pasipuošia paprastosios veronikos (Veronica chamaedrys). Antroje vasaros pusėje gausiai suveši ir violetinius žiedus išskleidžia pakrūminės bajorės (Centaurea jacea), geltonuoja rudeninės snaudalės (Leontodon autumnalis), baltai pražysta pievinės akišveitės (Euphrasia rostkoviana).

4 stotelė. ŠALTINĖLIAI

Ežero pakrantei būdingi atsiveriantys šaltiniai. Jie formuoja išskirtinę augaliją. Tokiose šaltiniuotose pievose labai dažnai susitinka ir drauge įsikuria įvairių vietų augalai. Bestiebė usnis (Cirsium acaule) paprastai įsikuria vidutiniškai drėgnose vietose, bet pakenčia ir kiek drėgnesnį dirvožemį. Dažna pelkinė vingiorykštė (Filipendula ulmaria), raudonoji žiognagė (Geum rivale), pievinė miegalė (Succisa pratensis), pievinis linas (Linum catharticum), pakrūminė bajorė (Centaurea jacea). Pavasarį galima užuosti medaus kvapą, sklindantį nuo stačiojo lipiko (Galium album).

5 stotelė. SVAJONIŲ STOTELĖ

Krūmynai ir netoli matomas beržynėlis yra tarsi užuovėja nuo miesto. Aplinkui esančiose skirtingose buveinėse gausi augalų įvairovė. Paežerės pievoje, šlapioje vietoje, auga pelkių buveinių augalas trilapis pupalaiškis (Menyanthes trifoliata). Tai vertingas dekoratyvus, vaistinis augalas, kurio ištekliai Lietuvoje nedideli, nes sumažėjo tinkamų augaviečių plotai. Čia taip pat auga ir sausų pievų augalai: paprastasis garždenis (Lotus corniculata), raudonoji žiognagė (Geum rivale), kiškio ašarėlė (Briza media), kvapioji gardūnytė (Anthoxanthum odoratum). Arčiau beržynėlio galima aptikti siauralapį gaurometį (Chamerion angustifolium). Šie augalai įsikuria šviesiose vietose, kirtavietėse, pamiškėse, pakelėse, neretai sudaro sąžalynus. Toks vardas jiems duotas neatsitiktinai, nes vėjo nešiojami vaisių gumulai primena gaurų kuokštus. Siauralapiai gauromečiai – vertingi vaistiniai augalai, vartojami ir maistui, ypač arbatoms. Krūmynuose galima išgirsti lakštingalų, tošinukių ir kitų paukštelių balsus, sukuriančius nepakartojamą jausmą.

6 stotelė. NENDRYNAS

Talkšos ežero pakrantėmis driekiasi nendrynų juosta, šiaurės link vis platėjanti ir tankėjanti. Pakrantėje šalia nendrių sąžalynų tarpsta paprastosios šilingės (Lysimachia vulgaris), asiūkliai (Equisetum), pelkinės vingiorykštės (Filipendula ulmaria). Nendrynai – paukščių mėgstamos buveinės. Ežere galima pamatyti ne tik gulbių nebylių, didžiųjų ančių ir laukių, bet ir retokų paukščių. Vieni iš jų – ausuotieji kragai (Podiceps cristatus). Jie dažniausiai plaukioja, nardo atviro vandens plotuose. Pavasarį galima stebėti vandenyje grupelėmis plaukiojančias kuoduotąsias (Aythya fuligula), rudagalves (Aythya ferina) ir šaukštasnapes (Anas clypeata) antis. Galima išvysti ir rudagalvių kirų (Larus ridibundus) koloniją, kurioje įsikuria iki 4 tūkstančių šių paukščių porų.

 7 stotelė. PAILSĖK

Talkšos ežeras dar vadinamas Talša, Telkša, Šiaulių ežeru. Jo plotas – 56,2 ha, ilgis – 2 km, didžiausias plotis – 550 m. Šiaurinėje dalyje Talkšos ežeras per nendrėmis apaugusią sąsmauką susisiekia su Ginkūnų ežeru.
Beveik visose ežero pakrantėse veši tankūs augalų sąžalynai, kur susidaro tankios nendrių (Phragmites), švendrų (Typha), meldų (Schoenoplectus) juostos. Vandenyje gausu augalams reikalingų maisto medžiagų, todėl ežeras vadinamas eutrofiniu.
Didelį azoto junginių kiekį vandenyje ir dumble patvirtina ne vien aukštos nendrės, bet ir gausiai vešantys plačialapiai (Typha latifolia) ir siauralapiai (Typha angustifolia) švendrai. Pastarieji rodo, kad prieš kelis dešimtmečius Talkšos ežere buvo gerokai mažiau dumblo ir azoto junginių – švendrai yra švarių ežerų augalai.
Pakrantėse gausiai veša ir vandeninės monažolės (Glyceria maxima). Jas nesunku atskirti pagal suplotus ūglius ir ryškiai žalius, truputį blizgančius lapus. Vandeninių monažolių sėklas lesa paukščiai, o kai kuriuose kraštuose jas valgydavo ir žmonės. Drauge auga vandeninės mėtos (Mentha aquatica), rausvais žiedais pražysta plaukuotosios ožkarožės (Epilobium hirsutum). Randamas nuo seno žinomas vaistinis ir dažinis augalas triskiautis lakišius (Bidens tripartita). Vandenyje galima pamatyti dar vieną maisto medžiagų turtingus telkinius mėgstantį augalą – vandenplūkį (Hydrocharis) ir vieną iš mažiausių žydinčių augalų – mažąją plūdeną (Lemna minor).
Ežere gausu lydekų (Esox), lynų (Tinca), karpių (Cyprinus) ir karosų (Carassius).

8 stotelė. PAUKŠČIŲ BUVEINĖ

Tarp Talkšos ir Ginkūnų ežerų, abipus juos jungiančios Kulpės, plyti vešlūs nendrynai. Mažesnių nendrynų plotų aplink Talkšos ežerą pasitaiko daugelyje vietų. Tai tikras paukščių rojus.
Nendrynuose gyvena reti ir paslaptingi paukščiai – didieji baubliai (Botaurus stellaris). Jie didumo sulig krankliu. Plunksnų raštas puikiai dera prie aplinkos, todėl nendryne sunkiai pastebimas. Peri baubliai tik žmonių nelankomuose ramiuose nendrynuose, lizdus krauna ant kupstų arba plūduriuojančių kinių.
Gan dideli nendrynai tarp Talkšos ir Ginkūnų ežerų teikia prieglobstį ir stambiems plėšriesiems paukščiams – nendrinėms lingėms (Circus aeruginosus). Talkšos ir Ginkūnų ežerų pakrančių nendrynuose paprastai peri ir jauniklius išaugina dvi nendrinių lingių poros. Perintys plėšrieji paukščiai rodo ekosistemos visavertiškumą.
Ežero pakrantėse gyvena bene dažniausios Lietuvoje ežerinės nendrinukės (Acrocephalus schoenobaenus). Tankiuose krūmuose netoli vandens įsikuria ir karklinės nendrinukės (Acrocephalus palustris). Dieną su pertraukomis, o naktimis beveik ištisai nendrynuose ir krūmynuose gieda margieji žiogeliai (Locustella naevia), girdimi upinių žiogelių (Locustella fluviatilis) balsai. Nendrynuose gyvena didžiosios (Acrocephalus arundinaceus) ir mažosios (Acrocephalus scirpaceus) krakšlės.

9 stotelė. KRŪMŲ KARALYSTĖ

Daugelyje Talkšos ežero pakrantės vietų veši įvairūs krūmai ir jų bendrijos. Drėgnokame ir derlingame dirvožemyje įsikūrusios paprastosios ievos (Padus avium), šalia auga paprastieji šaltekšniai (Frangula alnus). Dažnas Lietuvoje krūmas paprastasis sausmedis (Lonicera xylosteum) dėmesį patraukia ryškiai raudonomis uogomis, kurios nevalgomos. Pakrūmėse tarpsta gervuogės (Rubus). Kalvoje auga lapuočiai: šermukšniai (Sorbus), liepos (Tilia), klevai (Acer), beržai (Betula). Arčiau ežero galima pamatyti į Lietuvos raudonąją knygą įrašytą žolinį gegužraibinių šeimos augalą – baltijinę gegūnę (Dactylorhiza longifolia).

10 stotelė. ĄŽUOLYNAS

Ąžuolyne pavasarį pražysta triskiautės žibuoklės (Hepatica nobilis), prasideda baltažiedžių plukių (Anemone nemorosa), dar vėliau – krūmokšninių žliūgių (Stellaria holostea) klestėjimo metas. Nuo pavasario iki vasaros pradžios, kol visiškai sulapoja ąžuolai, miškas keičiasi beveik kiekvieną dieną, čia gausu žemuogių, katilėlių. Ąžuolų giles mėgsta smulkieji ir stambieji miškų gyventojai – pelės, pelėnai, miegapelės, šernai, kėkštai.
Ąžuolynai dažnai būna keturių ar net penkių ardų: medžiai sudaro vieną arba du ardus, žemiau – vešlūs krūmų ir žolių ardai, bet samanų negausu.

11 stotelė. MAGIŠKA VIETA

Magiškumo šiai vietai suteikia susipinančios augalų buveinės. Tamsų spygliuočių mišką keičia lapuočiai su ąžuolų buveinėmis. Laukymėje įsikūrusi pievų bendrija, kurioje veši jonažolės (Hypericum), rasakilos (Alchemilla), miškiniai skudučiai (Angelica sylvestris), kraujažolės (Achillea), lipikai (Galium), pievinės miegalės (Succisa pratensis) ir gana retos, legendomis apipintos vaistinės šventagaršvės (Angelica archangelica).
Šią laukymę mėgsta laumžirgiai, vabalai, drugiai. Čia aptikta 150 rūšių drugių. Iš retesnių naktinių drugių galima paminėti taškuotąjį pievinuką (Mythimna obsoleta), rudąjį stiebinuką (Oligia fasciuncula), nendrinį medgręžį (Phragmataecia castaneae). Šiauliuose yra toliausiai į šiaurę Lietuvoje nutolusi slėptinuko (Harpyia milhauseri) populiacija. Iš dieninių drugių verta paminėti spunges (Inachis), dilgėlinukus (Aglais), citrinukus (Gonepteryx), melsvius (Lycaenidae), karpytūnes (Polygonia), baltukus (Pieridae).

12 stotelė. MIŠKAS PARKE

Sulaukėjusios obelys mena, kad kažkada čia būta sodybų. Dabar vietovė užaugusi mišriuoju mišku, daug pušų, žolinėje dangoje gausu baltųjų plukių, žemuogių. Parke peri trijų rūšių strazdai: juodieji (Turdus merula), smilginiai (Turdus pilaris) ir giesmininkai (Turdus philomelos). Inkiluose, senų medžių drevėse ar kitokiose slėptuvėse lizdus suka paprastosios raudonuodegės (Phoenicurus phoenicurus). Parke galima pamatyti ir išgirsti rudąsias (Sylvia communis), sodines (Sylvia borin), juodgalves (Sylvia atricapilla) ir pilkąsias (Sylvia curruca) devynbalses, tošinukes (Hippolais), dagilius (Carduelis carduelis), kikilius (Fringilla coelebs), čivylius (Carduelis cannabina), žaliukes (Carduelis chloris), svilikus (Coccothraustes). Be to, daug zylių (Parus), kielių (Motacilla), varnėnų (Sturnus vulgaris), žvirblių (Passer), kartais iš miškų atskrenda ir kėkštų (Garrulus glandarius).

13 stotelė. TALKŠOS IR SALDUVĖS PARKAI

Aleksandrijos gatvė skiria šiaurinėje pusėje esantį Talkšos parką nuo Salduvės parko.
Talkšos parkas (jo plotas 119 ha) įkurtas 1950-1960 m. Vienos rūšies medžiai – ąžuolai (Quercus), klevai (Acer), beržai (Betula), tuopos (Populus), pocūgės (Pseudotsuga), gluosniai (Salix), eglės (Picea), pušys (Pinus), maumedžiai (Larix), liepos (Tilia), kėniai (Abies) – susodinti atskiromis grupelėmis.
Salduvės parkas užima 83 ha plotą. XX a. viduryje didžioji parko dalis buvo apsodinta vietiniais medžiais: paprastosiomis pušimis (Pinus sylvestris), paprastosiomis eglėmis (Picea abies), karpotaisiais beržais (Betula pendula), paprastaisiais klevais (Acer platanoides), paprastaisiais ąžuolais (Quercus robur) ir paprastaisiais uosiais (Fraxinus excelsior). Nedideliais ploteliais įsiterpia svetimžemiai medžiai: raudonieji ąžuolai (Quercus rubra), didžialapės liepos (Tilia platyphyllos), paprastieji kaštonai (Aesculus hippocastanum), sidabriniai klevai (Acer saccharinum) ir kt.
Rytinėje parko dalyje stūkso Salduvės piliakalnis, ant kurio kadaise stovėjo medinė pilis, sunaikinta per kovas su kalavijuočiais. Parko pietvakariniame pakraštyje yra įsikūręs Jaunųjų gamtininkų centras.

14 stotelė. PELKĖ

Viksvinės žemapelkės didele rūšių įvairove nepasižymi. Šioje pelkėje vyrauja aukštosios viksvos (Carex elata), sudarančios stambius, apie 0,5 m ar net aukštesnius kupstus. Pasitaiko snapuotųjų (C. rostrata), paprastųjų (C. nigra), pailgųjų (C. elongata), žilųjų (C. cinerea) viksvų. Tarp kupstų telkšančiame vandenyje auga puokštinės šilingės (Lysimachia thyrsiflora), trilapiai puplaiškiai (Menyanthes trifoliata), o ant kupstų įsikuria paprastosios šilingės (Lysimachia vulgaris). Po visą pelkę padrikai pasklidusios auga pelkinės usnys (Cirsium palustre). Žemapelkės pakraščiuose galima aptikti nedidelėmis grupelėmis augančius pelkinius skiautalūpius (Epipactis palustris), pasitaiko pavienių baltijinių gegūnių (Dactylorhiza longifolia), kurios yra įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą.

15 stotelė. ŽVYRYNAS

Kadaise šioje vietoje buvusį žvyro karjerą dabar primena čia susidariusi savita augalų ir gyvūnų visuma. Žvyrynuose ir kitose sausringose vietovėse susidaro sąlygos, tinkamos augti kserofitams – augalams, taupiai vartojantiems vandenį. Vienas iš tokių kserofitų yra paprastoji karlina (Carlina vulgaris). Karjerai yra labai patogi vieta stebėti, kaip įsikuria ir plinta atvirų vietų augalai – smiltyniniai lendrūnai (Calamagrostis epigejos), siauralapiai gauromečiai (Chamerion angustifolium), kiškio ašarėlės (Briza media), erškėčių (Rosa) krūmai. Aplink vyrauja pušynai, vyksta sukcesija: ilgainiui atviros aikštelės užžels medžiais ir susidarys miškas.
Šioje stotelėje saulėtomis vasaros dienomis galima pamatyti vikriųjų driežų (Lacerta agilis).

16 stotelė. PUŠYNO PAUNKSNĖ

Pušyno laukymėje auga pievinės šilingės (Lysimachia vulgaris), išsikerojęs avietynas. Pro medžius matyti Salduvės piliakalnis.
Aptinkama ir smulkiųjų žinduolių – graužikų: naminių (Mus musculus), dirvinių (Apodemus agrarius) ir geltonkaklių (Apodemus flavicollis) pelių bei rudųjų (Clethrionomys glareolus), paprastųjų (Microtus arvalis) ir pievinių (Microtus agrestis) pelėnų, galima pamatyti paprastųjų voverių (Sciurus vulgaris). Gyvena čia ir baltakrūčiai ežiai (Erinaceus concolor). Vasaros vakarais iš slėptuvių išskrenda ir atvirose vietose skraidydami vabzdžius gaudo skraidyti mokantys žinduoliai – šikšnosparniai. Vandeniniai pelėausiai (Myotis daubentonii) dažniausiai medžioja virš vandens, o vėlyvieji (Eptesicus serotinus) ir šiauriniai (Eptesicus nilssonii) šikšniai nevengia ir gyvenamųjų vietovių.

17 stotelė. KLEVŲ ĮVAIROVĖ

Pasaulyje priskaičiuojama per 150 rūšių klevų. Salduvės parke pasodinta keturių rūšių klevų: paprastasis (Acer platanoides), trakinis (A. campestre), sidabrinis (A. saccharinum) ir platanlapis (A. pseudoplatanus), nors kai kur pakraščiuose auga savaime įsikūręs sparčiai plintantis ir itin agresyvus uosialapis klevas (A. negundo). Uosialapis klevas – invazinė rūšis, jo lapai primena uosio lapus, žiedai neišvaizdūs, apdulkinami vėjo, dėl to šie klevai žydi prieš lapams skleidžiantis.

18 stotelė. SALDUVĖS PILIAKALNIS

Salduvės piliakalnis, kurio aukštis 10-14 m, ir jo apylinkės apipinti daugybės padavimų. Viename minima, kad kalne degusi šventa ugnis, būdavo aukojami naminiai gyvuliai, javai, net žmonės. Kitas padavimas mena kalne gyvenusius milžinus, karalaitį. Dar kitame padavime prisimenama kadaise čia stovėjusi bažnyčia. Sakoma, kad į Salduvės kalną vedęs ir vienas požemis iš Šv. Petro ir Pauliaus bažnyčios.
Piliakalnis literatūroje minimas nuo XIX a. vidurio, kai buvo paminėtas svarbiausiuose archeologiniuose leidiniuose, žemėlapiuose. Iš atsitiktinių radinių spėjama, kad ant kalno IX-XIII a. stovėjo medinė pilis. Buvo ir pylimas. Pilį, kalną supo pelkės. Tvirtinama, kad rasta ir kūlgrindos liekanų.
Iki 1935 m. Salduvės kalnas ir aplinkiniai laukai buvo Žuvininkų kaimo nuosavybė. Tvarkant kaimo žemę, nutarta piliakalnį ir papėdes išdalyti sklypais. Tačiau Šiaulių miesto valdyba nupirko iš Žuvininkų kaimo ūkininkų 20 ha žemės plotą. Į šią teritoriją pateko piliakalnis ir jo aplinka. Ta vietovė buvo paversta miesto parku. Šalia atsiveria gražus kraštovaizdis – Salduvės-Malavėnų tvenkinys, suformuotas iškasto durpyno plote, ir Aleksandrija.
Aleksandrija dabar yra Šiaulių miesto dalis, tačiau čia išlikę visi kaimo gyvenimo ir struktūros ypatumai. Istorijos šaltiniuose rašoma, kad lietuviškos spaudos draudimo laikais Aleksandrijos dvare rinkdavosi lietuviai inteligentai, rengdavo gegužines. Garsiosiose XIX a. pabaigos Šiaulių gegužinėse, lietuvių inteligentijos susibūrimuose buvo sprendžiamos aktualios to meto tautinio sąjūdžio problemos. Kartu buvo koncertuojama ir vaidinama, taip vystėsi lietuviško teatro užuomazgos. Aleksandrijoje vyko studentų, inteligentijos suvažiavimų, kuriuose buvo aptariami ir lietuviškos spaudos reikalai.
Aleksandrijoje dar ir dabar gausu praeities atgarsių. 1934 m., minint Šiaulių gegužinių keturiasdešimtmetį, buvo atidengtas paminklinis akmuo su užrašu „Labora“.
Pasidairius po kaimą galima pamatyti seniausiai Lietuvoje auginamų darželių augalų: rusvųjų viendienių (Hemerocallis fulva), plunksnalapių rudbekijų (Rudbeckia laciniata), neretai sulaukėjančių baltauogių meškyčių (Symphoricarpos albus) krūmų, guobalapių lanksvų (Spiraea chamaedryfolia), šermukšnialapių lanksvūnių (Sorbaria sorbifolia).

19 stotelė. PAŽINIMO DŽIAUGSMAS

Sveikiname sėkmingai pasiekusius paskutinę stotelę tuos, kurie kelionę Talkšos ekologiniu taku pradėjote prie Saulės laikrodžio aikštės. Neabejojame, kad nemažai pamatėte, sužinojote naujų, įdomių dalykų, patyrėte daug įspūdžių. Svarbiausia – pabuvote gamtoje, pajutote jos alsavimą, nors trumpam pamiršote kasdienius rūpesčius. Kitiems, kurie kelionę Talkšos ekologiniu taku nutarėte pradėti čia, linkime patirti pažinimo džiaugsmą.
Viliamės, kad kelionė buvo įdomi ir dar ne kartą pasivaikščiosite šiuo taku. Juk kiekvieną dieną galima pamatyti šį tą nauja: pražydusį žiedą, sunokusį vaisių, skrendantį nematytą drugį ar paukštį, tarp žolių ropojantį vabalą… Gamtoje viskas nepaliaujamai keičiasi – nuo ryto ligi vakaro, nuo vakaro ligi aušros, nuo ankstyvo pavasario iki paskutinių žiemos atodūsių.

Atsiliepimai

Komentuoti