Doc. dr. Rita Repšienė
Paveldo komunikacija. Šiuolaikinė naratologija. Pasakojimo (storrytelling) technologijos
Įžengus į sudėtingą, išbandymų ir pokyčių kupiną laiką, vis labiau įsigalint virtualioms bendravimo, darbo ir laisvalaikio formoms, stokojant kasdienio gyvenimo teikiamų privalumų, svarbu gebėti išsaugoti glaudų ryšį su šimtmečiais puoselėjamomis tradicijomis, šventėmis, papročiais ir ritualais. Atminties kultūra nėra vien tik praeities reliktų garbinimas, istorinių pasakojimų perdavimas ir tradicijų atkūrimas, tai gyvas ir kūrybingas ryšys su istorija ir paveldu. Aktualizuoti ir modernizuoti praeitį – kaip komunikuoti tai, kas svarbu šiandien, ir kodėl kai kurie nacionaliniai naratyvai išsaugo šventumo statusą, tapdami savasties orientyrais, kaip ir vienos istorijos keliauja laiku, išlaikydamos savąjį patrauklumą, kitos tampa užmarštimi. Išlaikiusi laiko bandymus, šiuolaikinė naratologija tapo mokslu, tiriančiu sudominimo strategijas. Nors, kalbininkų nuomone, lietuvių kalboje labiau vartotinas žodis „pasakojimas“, naratyvas nėra vien mokslininkų dažniau vartojamas žodis. Iš tiesų, naratyvas įvardijamas kaip tarpusavyje susijusių faktų, istorijų, pasakojimų seka, kuri rutuliojasi tam tikrą laiką ir turi pagrindines dedamąsias: priežastį, įvykį, vietą ir laiką, veikiančius asmenis, eigą ir pasekmes. Kokios technologijos pasitelkiamos, siekiant patraukti klausytoją? Istorijų pasakojimas (storrytelling) nėra tik lengvas ir neįpareigojantis laiko praleidimas, tai socialinė ir kultūrinė dalijimosi istorijomis kaip patirtimis, žinojimu, išgyvenimais veikla, kartais paįvairinama improvizacija, teatriniais elementais, stilistiniais ekskursais ar netikėtais pagražinimais. Kiekviena kultūra saugo ir puoselėja savas istorijas bei pasakojimus, kuriais dalijasi minėjimų, švenčių ir pramogų metu, kultūriniais, edukaciniais ir lavinimo tikslais, vardan tradicijų išsaugojimo, moralinių vertybių perdavimo, prasmingų patirčių ir dabarties.
Dalintis nuoroda el. paštu